Winfried Georg Sebald

gruodžio 14 d., Norfolkas, Jungtinė Karalystė) – vokiečių rašytojas, poetas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki tragiškos žūties automobilio avarijoje gyvenęs ir dirbęs akademinį darbą Didžiojoje Britanijoje. Iki žūties (57-erių), literatūros kritikai jį vadino vienu svarbiausių savo epochos gyvųjų rašytojų ir pretendentu į Nobelio literatūros premiją.

Vinfridas Georgas Sebaldas gimė Wertach mieste, Bavarijoje, antrasis iš trijų Rosos ir Georgo Sebaldų vaikų ir vienintelis jų sūnus. V. G. Sebaldas studijavo vokiečių ir anglų literatūrą Freiburgo ir Fribourgo universitetuose. 1966–1969 m. dirbo Mančesterio universitete lektoriumi. 1967 m. rašytojas vedė austrų kilmės žmoną Utę. 1970 m. tapo dėstytoju Rytų Anglijos universitete, kuriame 1973 m. įgijo daktaro laipsnį.

Šio autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Vinfrido Georgo Sebaldo kūrybos bruožai skleidžiasi atminties ir atminties praradimo (tiek asmeninės, tiek kolektyvinės), nykimo (civilizacijų, tradicijų ar fizinių objektų) motyvais. Jo literatūroje ryškūs bandymai literatūriniu požiūriu susitaikyti su Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto traumomis.

1992 m. pasirodęs kūrinys „Išeiviai“ pelnė ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą, buvo išverstas į daugelį kalbų. Emigracija – ne tik gyvenamosios vietos pakeitimas, atsiskyrimas, žmogiški praradimai, bet ir patirtis, neišvengiamai paliekanti žymę kiekvieno žmogaus sieloje.

Romane „Austerlicas“ Vinfridas Georgas Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, savo vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.