KNYGOS iki 5€! Naršykite čia >>
Vytautas Mačernis (1921 m. birželio 5 d., Šarnelė, Žemaičių Kalvarija – 1944 m. spalio 7 d., Žemaičių Kalvarija) – lietuvių poetas.
Būsimą poetą daugiausia augino senelė, kuri mirė būdama 80 metų. Namiškiams Vytukas atrodė kaip „ne šio pasaulio“ vaikas - buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, anksti pradėjo domėtis knygomis.
1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui mokėsi
Telšių gimnazijoje. Čia parašė pirmuosius
eilėraščius skirtus jaunų dienų draugei.
Baigęs gimnaziją, 1939 m. pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete.
1941 m. rudenį Mačernis persikėlė į Vilniaus universitetą
studijuoti filosofijos. Čia susipažino su studentiškų draugijų
nariais, pasinėrė į miesto, apie kurį tiek svajojo vaikystėje,
gyvenimą. Vilnių pažino taip gerai, kad net įsidarbino senamiesčio
gidu. 1943 m., kai universitetas buvo uždarytas, Mačernis, kuriam
tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, baimindamasis, kad
nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams,
grįžo į Šarnelę. Čia vertė Oskaro Milašiaus kūrybą,
mokėsi prancūzų kalbos, nes ketino studijuoti Sorbonos universitete
Paryžiuje.
Vis gilėjantį pesimizmą lėmė ir
nepavykusios sužadėtuvės su Brone Vildžiūnaite – dėl neigiamos
Mačernio motinos reakcijos, sužadėtinė prašė atidėti vestuves.
Sovietų pajėgos nepaliaujamai artėjo prie Lietuvos sienų. 1944 m.
rudenį poetas apsisprendė trauktis, tačiau nespėjo. 1944 m. spalio
7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu žuvo
pataikius artilerijos sviedinio skeveldrai.
Palaidotas be
bažnytinių apeigų ant tėviškės kalnelio.
Mačernio kelias pas skaitytojus buvo nelengvas - stalinizmo laikotarpiu
eilėraščiai buvo uždrausti, į poetą skersakiavo budrūs
cenzoriai: netiko jo skaityti ir versti autoriai, aplinka, kurioje
formavosi jo talentas, gąsdino šeimos istorija (brolis –
miške žuvęs partizanas, motina su kitais vaikais buvo
ištremta į Sibirą).
Poetą kaip klasiką įteisino
1990 m. Vilniuje išleista iki šiol pilniausia jo kūrybos
rinktinė „Po ūkanotu nežinios dangum“.