Vytautas Mačernis

spalio 7 d., Žemaičių Kalvarija) – lietuvių poetas.

Būsimą poetą daugiausia augino senelė, kuri mirė būdama 80 metų. Namiškiams Vytukas atrodė kaip „ne šio pasaulio“ vaikas - buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, anksti pradėjo domėtis knygomis.

1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui mokėsi Telšių gimnazijoje. Čia parašė pirmuosius eilėraščius skirtus jaunų dienų draugei.

Baigęs gimnaziją, 1939 m. pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete.

1941 m. rudenį Mačernis persikėlė į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos. Čia susipažino su studentiškų draugijų nariais, pasinėrė į miesto, apie kurį tiek svajojo vaikystėje, gyvenimą. Vilnių pažino taip gerai, kad net įsidarbino senamiesčio gidu. 1943 m., kai universitetas buvo uždarytas, Mačernis, kuriam tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams, grįžo į Šarnelę. Čia vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, nes ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje.

Vis gilėjantį pesimizmą lėmė ir nepavykusios sužadėtuvės su Brone Vildžiūnaite – dėl neigiamos Mačernio motinos reakcijos, sužadėtinė prašė atidėti vestuves. Sovietų pajėgos nepaliaujamai artėjo prie Lietuvos sienų. 1944 m. rudenį poetas apsisprendė trauktis, tačiau nespėjo. 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu žuvo pataikius artilerijos sviedinio skeveldrai.
Palaidotas be bažnytinių apeigų ant tėviškės kalnelio.

Mačernio kelias pas skaitytojus buvo nelengvas - stalinizmo laikotarpiu eilėraščiai buvo uždrausti, į poetą skersakiavo budrūs cenzoriai: netiko jo skaityti ir versti autoriai, aplinka, kurioje formavosi jo talentas, gąsdino šeimos istorija (brolis – miške žuvęs partizanas, motina su kitais vaikais buvo ištremta į Sibirą).

Poetą kaip klasiką įteisino 1990 m. Vilniuje išleista iki šiol pilniausia jo kūrybos rinktinė „Po ūkanotu nežinios dangum“.