Viktorija Lederman

Baigė 156-ąją Samaros vidurinę mokyklą, studijavo Samaros pedagoginiame institute, kuriam šiandien suteiktas universiteto vardas. Čia Viktorija Lederman mokėsi prancūzų ir anglų kalbų. Po studijų ji kurį laiką mokytojavo, vėliau dirbo korepetitore, vedė kalbų kursus. Anot jos, daug smagiau dirbti su tais, kurie patys nori mokytis. Ir suaugusiuosius, ir vaikus užsienio kalbų moko iki šios dienos.

Viktorija Lederman jau pirmoje klasėje buvo knygų mylėtoja. Vienas mėgstamiausių jos vaikystės užsiėmimų – iš vietinės bibliotekos tempti namo kalnus knygų. Ir, žinoma, jas skaityti. Kartą, kai perskaitė visas pasiimtas knyga, o biblioteka buvo uždaryta sanitarinei dienai, mergaitė pagalvojo – o jei aš pati imčiau ir ką nors parašyčiau? Taip devynmetė pradėjo kurti – kai kurie jos kūriniai buvo net išspausdinti vietinėje spaudoje.

Kai Viktorija Lederman baigė mokyklą, laikraštis pasiūlė jai tapti bendradarbe, tačiau po pusmečio mergina suprato, kad žurnalistika – ne jai. Ji norėjo kurti grožinius tekstus, o ne komentuoti dienos aktualijas.

Ilgą laiką rašytoja nepavyko nirko išleisti – ji niekaip neprasibraudavo pro leidyklų redaktorių filtrus. Ji nusiminė ir nusivylė supratusi, kad ne taip paprasta tapti „tikru“ rašytoju ir... nustojo stengtis. Bet vieną dieną internete pastebėjo informaciją apie vaikų ir paauglių literatūros konkursą, nusprendė jame dalyvauti ir... laimėjo. Išleidusi pirmą knygą pasirašė kontraktą su Maskvos leidykla „KompasGid“.

Moteris laiko save perfekcioniste – yra aršiausia savęs kritikė, o tekstą gali perrašinėti iki begalybės. Dėl šios priežasties kiekviena jos knyga yra lyg baigta istorija, kuriai moteris nesiruošia rašyti tęsinio. Užvertusi paskutinį puslapį ji nebesvarsto apie tolesnį sukurtų veikėjų gyvenimą.

Rašytoja pasakoja esanti uždaro būdo, intravertė - ne veltui vaikystėje skaitymas buvo mėgstamiausia jos veikla ir geriausias laisvalaikio praleidimo būdas. Ji gerai jaučiasi tik tarp pažįstamų žmonių arba dirbdama. Viktorija Lederman teigia, kad laisvo laiko turi nedaug ir visą jį skiria kūrybai. Ir apgailestauja, kad retai tenka keliauti.

Į lietuvių kalbą išverstos dvi rašytojos knygos – „Pirmakursė“ ir „Tik vienuolika! arba Trali vali penktoje „D“. Rašytoja sako, kad nors knygose netrūksta sutapimų su jos gyvenimu, tai nėra autobiografiniai kūriniai.