Viktoras Hugo (Victor Marie Hugo, 1802 m. vasario 26
d., Prancūzija – 1885 m. gegužės 22 d., Prancūzija) –
prancūzų rašytojas, poetas, akademikas.
Hugo gimė 1802
m. Bezansono mieste Prancūzijoje. Jis buvo trečiasis ir paskutinis
Napoleono kariuomenės kapitono L. S.
Hugo (1773–1828) ir Sophie Trébuchet (1772–1821) vaikas.
Kadangi tėvas buvo aukštas pareigas einantis kariškis,
vaikystėje šeima daug keliavo. Victor dar vaikystėje aplankė
Kordsiką, Marselį, gyveno įvairiuose Italijos miestuose. Po tėvų
skyrybų su motina gyveno Paryžiuje.
Pražioje mokėsi privačiame
Kordje pensione, vėliau Liudviko Didžiojo licėjuje. Rašyti
pradėjo 14-os metų. Kai Viktorui buvo 19 metų mirė motina ir jis
turėjo pats ieškoti pragyvenimo šaltinio. Hugo nutarė
tapti rašytoju. Jau pirmieji jo kūrybiniai bandymai buvo
pastebėti literatūros pasaulyje ir sulaukė skaitytojų susidomėjimo.
1822 m. pasirodė jo pirmasis poezijos rinkinys, kuris patiko
Liudikui XVIII ir Hugo buvo skirta kasmetinė renta. Tais pačiais metais
Viktoras Hugo vedė Adelę Fušė, ir su kuria susilaukė penkių
vaikų.
Pirmasis romanas išleistas 1823 m. 1824 m.
pasirodė eilėraščių rinkinys „Naujosios
odės“.
1825 m. Hugo apdovanotas Garbės legiono
ordinu.
1827 m. pasirodė drama
„Kromvelis“, sulaukusi visuotino
dėmesio ir tapusi romantizmo manifestu.
1829 m. pasirodė dar
vienas garsus Hugo kūrinys - drama
„Ernani“. Dramaturgijos
eksperimentai atnešė Hugo turtus. Aktyviai bendradarbiaudamas su
teatru Hugo įgijo dar vieną turtą - jo gyvenime atsirado Juliette
Drouet, ši aktorė daugiau nei 30 metų buvo Hugo mūza ir
meilužė.
1831 m. pasirodė garsiausia Hugo knygą - „Paryžiaus
katedra“.
1841 m. Hugo tapo
Prancūzijos Akademijos nariu.
Nuo 1843 m., tragiškai žuvus
dukrai ir žentui, Hugo pasitraukė iš visuomeninės veiklos ir
atsidavė literatūrai.
Už atsidavimą karaliui 1845 m. Hugo
suteiktas grafo titutas ir jis tapo peru.
1848 m. revoliucija
vėl grąžino rašytoją į aktyvų visuomeninį-politinį
gyvenimą. Jis išrenkamas Steigiamojo susirinkimo deputatu,
aktyviai pasisakė prieš Liudviką Napoleoną Bonapartą, o
šiam atėjus į valdžią, po 1851 m. perversmo, buvo priverstas
bėgti ir apsistojo Briuselyje, kur toliau rašo Napoleoną ir jo
perversmą kritikuojančius kūrinius. Vėliau Hugo beveik du
dešimtmečius praleido emigracijoje - gyveno Britanijos saloje.
Tremtyje parašė du garsius kūrinius - „Žmogus,
kuris juokėsi“ ir „Vargdieniai“.
1870 m. nuvertus Napoleoną, Hugo grįžo į Prancūziją.
Jam mirus Prancūzijoje paskelbtas nacionalinis gedulas, laidotuvių
procesijoje dalyvavo apie milijoną žmonių.
Palaidotas Paryžiaus
Panteone, ten pat kur ilsisi Ruso ir Volteras.