Valentina Šereikienė

Maskvos valstybiniame kultūros institute apgynė edukologijos disertaciją „Žemės ūkio specialistų aktyvios gyvenimo pozicijos formavimas kultūros-švietimo darbo priemonėmis“, jai suteiktas socialinių mokslų daktarės vardas.

Nuo 2009-ųjų vadovauja nevyriausybinei organizacijai „Šviesuva“. Su ja organizuoja ir įgyvendina įvairius švietimo, sveikos gyvensenos, mokslo projektus, organizuoja renginius jaunimui. Be to, Valentinos Šereikienės vadovaujama asociacija leidžia metodinę literatūrą.
 Už nuopelnus Kauno miestui 2014 m. apdovanota burmistro Jono Vileišio medaliu.

Laisvalaikiu mėgsta groti fortepijonu, domisi papūgėlių auginimu, tapyba ir kulinarija.

Valentina Šereikienė pasakoja, kad su Tėvu Stanislovu susipažino dar 1986 m., prispausta gyvenimo negandų. Pažintis truko devyniolika metų, iki pat vienuolio mirties. Valentina Šereikienė atvira – visą gyvenimą ji buvo nutolusi nuo bažnyčios, tačiau pertvarkos metais neteko darbo ir žemė ėmė slysti iš po kojų. Daktaro laipsnį turinti moteris buvo priversta dirbti fizinį darbą, sušlubavo ir brangiausio žmogaus – sūnaus – sveikata. Nevilties, depresijos ir vidinės krizės kamuojamai moteriai trūko dvasinės paramos.
Netikėtai ji išgirdo apie stebuklus darantį kunigą Kėdainių rajone. Pirmas įspūdis, kaip prisipažįsta, beveik nuvylė. Tačiau Tėvas Stanislovas išklausė ją ir pasiūlė pernakvoti Paberžėje, o išvykstant padovanojo katekizmą ir maldaknygę. Keliaujant namo atsivertusi knygeles moteris patyrė nenusakomą jausmą. Nuo tada į Paberžę sugrįždavo nuolat, o dabar apie bendravimo su neeiline asmenybe patirtį pasakoja knygose: „Tėvas Stanislovas. Paskutinis pamokslas“, „Gerontologijos pamokos pagal tėvą Stanislovą“ ir „Tėvo Stanislovo saulė“. Ji teigia, kad pagrindinė ir svarbiausia jo pamoka – pasaulyje nėra nereikalingų žmonių.