Tomas Venclova (1937 m. rugsėjo 11 d., Klaipėda)
– Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas,
eseistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (2000 m.).
Gimė 1937 m.
Klaipėdoje, poeto ir sovietinio veikėjo Antano Venclovos
šeimoje. Per karą tėvui pasitraukus į Rusiją, augo pas
senelį, klasikinės filologijos profesorių Merkelį Račkauską.
Šeštajame dešimtmetyje Vilniaus universitete studijavo
antikines kalbas ir lituanistiką, vėliau ilgesnį laiką gyveno ir
mokėsi Maskvoje, Peterburge (tuometiniame Leningrade), Tartu.
Venclovos pažiūroms lemiamą įtaką turėjo 1956-ųjų Vengrijos
sukilimas – iš socialistiniais idealais tikinčio komjaunuolio
jis virto sistemos kritiku. Iš pradžių Venclova laikėsi
literatūrinio gyvenimo nuošalėje, šeštajame ir
septintajame dešimtmetyje dirbo daugiausia kaip vertėjas (vertė
Viljamą Šekspyrą , Tomą Sternsą Eliotą, Borisą Pasternaką,
Česlovą Milošą, Josifą Brodskį ir kt.). Aštuntajame
dešimtmetyje, stiprėjant brežneviniam sąstingiui, Venclova
pradėjo atvirai konfrontuoti su valdžia.
1975-aisiais jis
parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro
komitetui, kuriame pareiškė norą emigruoti ir išdėstė
savo apsisprendimo priežastis.
1976-aisiais jis tapo vienu iš žmogaus teises ginančios, disidentinės Helsinkio grupės įkūrėjų.
1977-aisiais valdžia galų gale leido Venclovai išvykti iš Sovietų Sąjungos. Poetas apsistojo JAV, kur dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose, o nuo 2012 m. yra Jeilio (Yale) universiteto slavistikos profesorius emeritas.
