Svetlana Aleksijevič

Tėvui išėjus į atsargą šeima persikėlė į Baltarusiją. Grįžę tėvai mokytojavo.

1965 m. Svetlana baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į universitetą, žurnalistikos fakultetą. Baigusi mokslus dirbo auklėtoja internate, paskui istorijos ir vokiečių kalbos mokytoja mokykloje.

Vėliau dirbo žurnaliste įvairiuose laikraščiuose. 1976 metais pradėjo dirbti publicistikos skyriaus vedėja žurnale „Nemunas“. Čia dirbo iki 1984 m.

Nuo 2000 m. Svetlana Aleksijevič gyveno užsienyje: Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 2014 m. grįžo į Baltarusiją.

2015 m. Svetlanai Aleksijevič suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Rašo rusų kalba. Jos knygos verčiamos ir leidžiamos daugiau nei dvidešimtyje šalių.

Yra pelniusi daugybę tarptautinių premijų: Remarque premiją (2001), Nacionalinę kritikų premiją (JAV, 2006), skaitytojų simpatijų premiją „Big Book“ už knygą „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“, Kurto Tucholskio premiją „Už literatūros drąsą ir orumą“, Andrejaus Siniavskio „Už literatūros kilnumą“, Rusijos nepriklausomų ekspertų premiją „Triumf“, Leipcigo „už geriausią politinę knygą“, prancūzų Mediči apdovanojimą. 2013 metais Svetlana Aleksijevič Vokietijoje apdovanota Tarptautine taikos premija.

Svetlana Aleksievich parašė daugiau nei 20 scenarijų dokumentiniams filmams ir 3 pjeses spektakliams.

Žymiausias kūrinys - penkių knygų ciklas „Utopijos balsai“: „Nemoteriškas karo veidas“, „Paskutinieji liudytojai“, „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“ ir „Laikas iš antrų rankų“.