Sofija Tyzenhauzaitė

Tai buvo maištinga ir lakios vaizduotės moteris, labiau nei to meto aukštuomenės paskalomis besidomėjusi žymiais istoriniais veikėjais. Ypač – Žana d’Ark, į kurią norėjo būti panaši. Kilusi iš bajorų šeimos dėl maištingos sielos dažnai likdavo nesuprasta, buvo kritikuojama. Tradicinis aukštuomenės damos portretas nė kiek nederėjo su Sofijos moraliniais įsitikinimais.

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė dažnai minima prisimenant to meto žymius vyrus. Ja žavėjosi ir Rusijos caras Aleksandras I, ir vėliau į Vilnių įžengęs Napoleonas. Toks dėmesys rašytojai nepaliko didelio įspūdžio, jai buvo svetimas tuštybės jausmas, kuriuo būtų persisėmusios daugelis jaunų garbinimo trokštančių damų.

Vis dėlto, moteris juto simpatiją Rusijos carui ir, net ištekėjusi už  prancūzo Antuano Luiso Oktavijaus de Šuazel-Gufjė, buvo kaltinama su juo susitikinėjant. Gaila, kad šios moters tapatinimas su tuometiniais didžiųjų valstybių valdovais į antrą planą nustumiant jos kūrybą, yra kiek neteisingas.

Be abejo, tai, kad galėjo kurti ir rašyti Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė turi būti dėkinga savo aukštai kilmei, leidusiai įgyti išsilavinimą bei nesijaudinti dėl materialinės padėties. 1818 metais autorė Paryžiuje paskelbia pirmąjį savo kūrinį „Lenkai Sant Domingo saloje“, arba „Jaunoji kreolė“. Ši knyga priskiriama istorinio romano žanrui, kaip ir daugelis kitų jos kūrinių.

Dar keli iš jų: „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ bei „Barbora Radvilaitė“. Pastarojoje knygoje autorė nurodo, kad: „Šio romano siužetas iš šešiolikto amžiaus Lenkijos istorijos. Gyvenu toli nuo savo šalies, tad jaučiu nepaprastą malonumą metraščiuose ieškoti svarbių įvykių, nutikusių mūsų šalyje, aprašymų.“ Citata atskleidžia tai, kad rašytojos kūryba remiasi ne tik lakia fantazija ir išmone, bet ir istoriniais šaltiniais.

Jeigu susidomėjote šios neeilinės asmenybės kūryba, kviečiame susipažinti su minėtais kūriniais, užsisakant juos internetu.