Simona de Bovuar (Simone de Beauvoir)

balandžio 14 d.) – prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.

Iš tėvo, „pusiau aristokrato, pusiau buržua“, ji paveldi potraukį filosofijai. Motina, uoli katalikė, išugdo joje nepalenkiamą pareigos jausmą. Simone de Beauvoir nepaprastai gabi, tad jai puikiai sekasi visi mokslai.
1926 m. įgyja filosofijos bakalauro laipsnį Sorbonoje. Prasideda gana beprotiškas laikotarpis: jauna, emancipuota mergina, kurios santykiai su šeima gana šalti, atsiduoda darbo svaiguliui, gurkšnodama džiną Lotynų kvartalo kavinėse. Užmezga ryšius su Herbaudo, Nizano ir Sartre'o trijule. Pirmą kartą sutikusi intelektualesnį už save žmogų, Sartro asmenyje ji įžvelgia tą, su kuriuo galės „visada viskuo dalytis". Bet Simone de Beauvoir pasirenka ne jo pasiūlytas vedybas, o „atnaujinamą sutartį“, kuria ji išsaugo laisvę. Šis „bendravimas“ be pertraukos tęsis pusę amžiaus.

1931- 1943 m. dėsto filosofiją Marselyje, dirba Ruane, mokytojauja licėjuje Paryžiuje.

1943 m. pasirodo jos pirmasis romanas „Viešnia“. Išėjus knygai, Simone de Beauvoir meta mokytojos darbą. Nuo šiol ją dažnai mato rašančią „Floros“ kavinėje, vėliau tapsiančioje madinga susibūrimų vieta.
Kartu su Sartre'u propaguoja socializmo idėjas. Jų pažiūros pasikeis 1950 metais.

1946 m. išleidžiama knyga „Visi žmonės mirtingi“.

1947 m. savo pirmos kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas metu Simone de Beauvoir susipažįsta su romanistu Nelsonu Algrenu ir patiria didžiulę meilę. Laiškus savo „brangiam mylimajam“ ji rašys iki 1964 metų.

1949 m. pasirodo „Antroji lytis“, studija apie moters būtį, kuri dar ir šiandien yra pasaulinio moterų judėjimo enciklopedija. Moralistai ja vienbalsiai pasipiktinimo. Savo tikrąjį skaitytoją knyga atrado tik po 1970 metų, kai jos autorę imta laikyti beveik neginčytina moterų judėjimo teoretike ir pavyzdine kovotoja už moterų teises.

1950 m. Simone de Beauvoir, kaip ir Sartre'as, ima remti komunistus. Nepaisant konfliktiškų santykių su komunistų partija, jie ryžtingai palaiko kairiuosius ir nuolatos dalyvauja manifestacijose, vadinamose antifašistinėmis.

1954 m. pasirodo romanas „Mandarinai“ - pats ryškiausias romanas apie pokarį. Jis buvo įvertintas Gonkūrų premija.

Dėl 1956 m. įvykių Vengrijoje išblėsta Simone de Beauvoir simpatijos komunistų partijai ir Sovietų Sąjungai.

1958 m. pasirodo monumentalios autobiografijos pirmasis tomas „Padorios merginos memuarai", 1960 m. antrasis tomas „Jėgų žydėjimas“, o 1964 m. trečiasis tomas - „Taip buvo lemta“. Tais pačiais metais ji išleidžia trumpą, tikslų ir diskretišką pasakojimą apie savo motinos mirtį „Lengva mirtis“. Šią meditaciją apie žmogaus gyvenimą ir mirtį Sartre'as laikė Simone de Beauvoir kūrybos Šedevru.

1965 m. Simone de Beauvoir ir Sartre'as savaitę vieši Lietuvoje. Svečiai lankosi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Pirčiupyje, Trakuose.

Nuo 1973 m. iki pat savo mirties Simone de Beauvoir kovingai remia moterų judėjimą ir nuo „abstraktaus socializmo“ pereina prie „radikalaus feminizmo“. Savo vardu ar savo buvimu ji įkvepia moterų manifestacijas.

1980 m. pats baisiausias išbandymas: Sartre'o mirtis. 1981 m. pasirodo sukrečiamas pasakojimas „Atsisveikinimo ceremonija“, įkvėpta Sartre'o mirties.

1986 m. balandžio 14 dieną Simone de Beauvoir užgeso artimiausių draugų apsuptyje.