Simonas Daukantas

gruodžio 6 d., Papilė, Akmenės rajonas) – lietuvių istorikas, rašytojas ir švietėjas, pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius.

Gimė 1793 m. Žemaitijoje pasiturinčioje eigulio Jurgio Daukanto šeimoje. Buvo vyriausias vaikas.

Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, Vilniaus universitete, kur įgijo teisės magistro laipsnį. Baigdamas VU, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Be gimtosios, mokėjo lotynų, lenkų, rusų, latvių, vokiečių, prancūzų kalbas, turėjo turtingą mokslinę biblioteką.

Baigęs universitetą, Daukantas 1826–1850 m. dirbo Rygoje ir Peterburge, buvo valdininkas. Čia jis sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus: „Pasakojimus apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.

Daukantas rinko ir publikavo tautosaką, leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams, parašė ir išleido mokykloms skirtą lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį, lotynų kalbos skaitinius, lietuvišką elementorių. Rašė lenkų–lietuvių kalbų žodyną, lotynų–lietuvių kalbų žodyną.

Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjo į pensiją ir 1850–1855 m. gyveno Varniuose pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, o 1855–1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno dvare Latvijoje netoli Bauskės. Paskui grįžo į Žemaitiją, glaudėsi pas gimines, bičiulius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasiligojęs apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą.

Mirė 1864 m. pabaigoje, palaidotas Papilėje.