Samanta Schweblin

1978 m., Buenos Airės, Argentina) – argentiniečių rašytoja, prozininkė.

Nors apie savo gyvenimą rašytoja pasakoja nedaug, žinoma, kad ji studijavo vizualiuosius menus ir scenografiją. Kurti pradėjo būdama dvidešimties ir šiandien yra laikoma vienu perspektyviausių ispanakalbės literatūros balsų.

Samanta Schweblin teigia, kad labiausiai prie jos kūrybiškumo prisidėjo senelis iš mamos pusės. Jis pats buvo menininkas ir drąsino mergaitę nebijoti kurti, skatino rašyti dienoraštį. Savaitgaliais jiedu lankydavo meno parodas, muziejus ir spektaklius, kuriuos vėliau aptardavo. Būsimoji rašytoja seneliui talkindavo ir jo dirbtuvėse – ją žavėjo cinko plokšteles graviruojantys žmonės. Moteris sako niekad neperpratusi šio meno, tačiau amatininkų veiklą gaubianti paslaptis rado atgarsį ir jos knygų puslapiuose.

Pirmąją savo knygą „Sutrikimo branduolys“ (isp. „El núcleo del Disturbio“) Samanta Schweblin išleido 2002 m. Ji laimėjo Argentinos Nacionalinio menų fondo apdovanojimą. 2008 m. jos apsakymų rinktinė „Burna pilna paukščių“ buvo įvertinta „Casa de las Americas“ premija. 2015 m. pasirodė trečiasis apsakymų rinkinys „Septyni tušti namai“ (isp. „Siete casas vacías“). Pirmasis Samanta Schweblin romanas „Prieraišumo laisvė“ buvo nominuotas 2017-ųjų „Man Booker“ premijai. Dar kartą šio įvertinimo ji sulaukė 2019-aisiais, kai komisija įvertino „Burna pilna paukščių“ vertimą į anglų kalbą.

Rašytoja sako, kad pamėgtos kitų rašytojų istorijos nejučia nusėda ir jos pačios kūryboje. Pamirštos istorijos visada lieka yra gyvos pasąmonėje ir sugrįžta netiesiogiai.
Nepaisant to, ji įsitikinusi, jog rašo intuityviai ir kad kiekviena idėja pati diktuoja, kaip turi būti perteikta.

Britų literatūros žurnalas „Granta“ 2010 m. Samanta Schweblin įvardijo kaip vieną iš 22-jų perspektyviausių ispanakalbių jaunųjų rašytojų. Savo kūryboje ji didelį dėmesį skiria moterims, jų išgyvenimams ir moters vietai visuomenėje. Ji sako besidžiaugianti, jog yra iš Lotynų Amerikos.