Rūta Mataitytė

gruodžio 20 d., Vilnius) – lietuvių rašytoja, architektė, vertėja.

Rūta Mataitytė pasirinko studijuoti lietuvių filologiją ir norvegų kalbą, mat jau nuo vaikystės norėjo išmokti vieną skandinavų kalbą ir tapti vertėja. Du dešimtmečius ji gyvena ir dirba Norvegijoje, tad viena iš vaikystės svajonių tikrai išsipildė. Moteris juokauja, kad jai patinka šios šalies atšiaurumas. Ji kartais jaučiasi tikresnė skandinavė nei jie patys.

Baigusi studijas Lietuvoje, Rūta Mataitytė Osle mokėsi dailės ir drabužių dizaino, o 1996 m. baigusi studijas apsigyveno šioje šalyje. Tuo Rūtos Mataitytės mokslai nesibaigė – ji ir toliau gilino norvegų kalbos įgūdžius Oslo universitete, šiame mieste baigė ir architektūros bei dizaino studijas. 2010 m. ji įgijo vertėjos specialybę – nuo to laiko ji profesionaliai užsiima šia veikla. Rūta Mataitytė iš norvegų kalbos verčia grožinę ir dalykinę literatūrą, publicistiką, taip pat rašo pati – jos straipsnius skaitytojai galėjo rasti savaitraštyje „Veidas“, žurnaluose „Šeima“, „Psichologija tau“ ir kt.

Moteris džiaugiasi daugiau nei dešimtmetį dirbdama vertėja – anot jos, palyginus su kai kuriais ankstesniais darbais, ši profesija kur kas mažiau monotoniška. Ji prisimena, kad didžiausias išbandymas jai buvo darbas architektų firmoje: kelis mėnesius trunkantis projekto rengimas, ilgos valandos prie kompiuterio, ta pati profesionalų komanda – tokia veikla vargino rutinos vengiančią moterį. Ji sako, kad tai nepalyginama su tuo, kuo ji užsiima dabar - vertėjauja Norvegijos teismuose, todėl kasdien tenka keliauti po šalį, išgirsti vis naujas istorijas, susidurti su naujais žmonėmis.

Kaip vieną iš didžiausių savo gyvenimo iššūkių Rūta Mataitytė įvardija vertėjavimą smegenų operacijos metu. Atliekant neeilinę procedūrą, pacientas turėjo būti sąmoningas – chirurgai jo prašė atlikti tam tikrus veiksmus, kad įsitikintų, jog nepažeidžia už koordinaciją ar kitus gebėjimus atsakingų organo centrų. Pasirodo, pacientas nė žodžio nemokėjo norvegiškai, tad vertėja buvo svarbi komandos dalis – ji turėjo įvertinti, ar pacientas neklysta, atsakinėja nuosekliai ir teisingai.

Moteris teigia, kad jos darbe netrūksta įtampos bei streso, o užpludusiomis emocijomis ne visada lengva atsikratyti. Ji teigia, kad grožinės literatūros kūrimas yra viena iš galimybių užsimiršti – rašymas veikia lyg terapija, ramina. 2019 m. dienos šviesą išvys jau penktasis rašytojos romanas.