Robert Musil

balandžio 15 d.) – austrų rašytojas bei teatro kritikas.

Pagal tėvo valią privalėjo tapti karininku, tad nuo dvylikos metų gyveno internate, mokėsi karininkų mokykloje, karo akademijoje Vienoje, tapo leitenantu. Tada baigė aukštuosius civilinės inžinerijos mokslus, tačiau inžinerinis išsilavinimas neatitiko jo interesų. 1903 m. persikėlė į Berlyną; čia studijavo filosofiją ir psichologiją, domėjosi gamtos mokslais ir literatūra.

Kaip atsargos karininką Muzilį pašaukė į Pirmąjį pasaulinį karą, jis buvo ne kartą apdovanotas.

Nuo 1918 m. Muzilis buvo laisvas rašytojas, nuo 1921 m. – ir teatro kritikas. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje gyveno pakaitomis Berlyne ir Vienoje. Būdamas 56-erių patyrė insultą, po jo iki galo taip ir neatsigavo. Dar 1933 m. jo kūriniai buvo uždrausti Vokietijoje, o 1938 m., prijungus Austriją, jie tapo draudžiami ir Austrijoje. Tad 1938 m. Muzilis su žmona emigravo į Šveicariją, iš pradžių į Ciurichą, vėliau į Ženevos kantoną. Paskutiniais metais gyveno labai skurdžiai ir socialiai izoliuotas. Muzilis mirė nuo insulto 1942 balandžio 15 d. Ženevoje, jo pelenai išbarstyti miške prie Ženevos.

Praėjus septyneriems metams po mirties, Londono Times pavadino jį „žymiausiu šios amžiaus pusės vokiškai rašiusiu romanistu ir drauge nežinomiausiu šio amžiaus rašytoju“. Iš tiesų iki to laiko Muzilis tebuvo žinomas tik literatūra besidominčių žmonių ratui, laikiusiam jį genialiu, Džoisui ir Prustui prilygstančiu prozininku.
Monumentalus, nors ir nebaigtas romanas „Žmogus be savybių“, kad ir pavėluotai, pelnė jam didžio XX a. vokiečių stilisto ir moralisto vardą.