Robert Louis Stevenson

gruodžio 3 d., Samoa) – anglų literatūros klaiskas,  romanų „Lobių sala“ ir "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" autorius.

Stivensonas gimė 1850 m. Edinburge, viduriniosios klasės šeimoje. Tėvas ir senelis buvo jūros švyturių inžinieriai, motina – pastoriaus dukra. Būsimasis rašytojas buvo vienintelis vaikas šeimoje. Iš motinos giminės Stivensonas paveldėjo silpną sveikatą, silpnus plaučius, todėl buvo atiduotas į „atsilikusių ir ligotų vaikų” mokyklą, kur mokėsi iki 17 metų.


1867 m. įstojo į Edinburgo universitetą, kur studijavo klasikines kalbas, inžineriją (turėjo paisyti šeimos tradicijų ir tapti švyturių inžinieriumi), o galiausiai teisę, kurią 1875-aisiais baigė, gavo advokato licenciją, bet advokato praktika niekad nesivertė.

Studijų metais gyveno labai bohemiškai: buvo puošeiva, girtuokliavo, lankėsi viešnamiuose. Mėgo keliauti, gyveno įvairiose šalyse (Londone, Belgijos, Prancūzijos pietuose, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje)


1876 m. Stivensonas susipažino su Fanny Osborne – išsituokusia amerikiete su dviem vaikais. Fanny tuomet buvo trisdešimt penkeri, o Robertui Luisui – dvidešimt penkeri. Kai Fanny išvyko į Ameriką, Stivensonas beveik nieko neįspėjęs išvažiavo paskui ją. 1880 m. jie susituokė ir tais pačiais metais grįžo į Škotiją.

1887 m. Stivensonas antrąkart išvyko į Ameriką. Jam netiko Amerikos klimatas, todėl po ilgų ieškojimų ir kelionių jis įsikurė Samojos salyno Upolaus saloje. Tuo metu Stivensonas jau buvo Amerikoje populiarus ir žinomas rašytojas, gaudavo didelius honorarus , todėl galėjo nusipirkti saloje žemės sklypą ir pasistatyti namus, kuriuos pavadino Vailima („penkios upės”). Stivensonas pelnė vietos gyventojų polineziečių simpatijas, gynė jų teises, pasisakė prieš salą valdžiusius vokiečius, amerikiečius bei anglus. Vietinių buvo pramintas Tuzitala, arba pasakininku.

Eidamas 45-uosius metus 1894 m. gruodžio 3 d. Stivensonas mirė. Palaidotas ant kalno viršūnės Upolaus saloje.

„Robertą Lujį Stivensoną palaidojo taip, kaip jis norėjo, – kalno viršūnėje. Ten link nevedė joks kelias, todėl Tuzitalos šeima nuo aušros iki kitos dienos vidudienio kirto per džiungles taką iki būsimos kapavietės.” Tvirtinama, jog iki šiol vietiniai saugo jo ir jo žmonos, kurios palaikai buvo 1914 m. atgabenti ir palaidoti šalia, ramybę.