Vasaros taupadieniai! -5% papildomai su kodu: PIGU (nuolaidos sumuojasi)
Robert Louis Stevenson (1850 m. lapkričio 13 d. Škotijoje – 1894 m. gruodžio 3 d., Samoa) – anglų literatūros klaiskas, romanų „Lobių sala“ ir "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" autorius.
Stivensonas gimė 1850 m. Edinburge, viduriniosios klasės šeimoje.Tėvas ir senelis buvo jūros švyturių inžinieriai, motina –
pastoriaus dukra. Būsimasis rašytojas buvo vienintelis vaikas šeimoje.
Iš motinos giminės Stivensonas paveldėjo silpną sveikatą, silpnus
plaučius, todėl buvo atiduotas į „atsilikusių ir ligotų vaikų”
mokyklą, kur mokėsi iki 17 metų.
1867 m. įstojo į Edinburgo universitetą, kur studijavo
klasikines kalbas, inžineriją (turėjo paisyti šeimos tradicijų ir
tapti švyturių inžinieriumi), o galiausiai teisę, kurią 1875-aisiais
baigė, gavo advokato licenciją, bet advokato praktika niekad nesivertė.
Studijų metais gyveno labai bohemiškai: buvo puošeiva, girtuokliavo,
lankėsi viešnamiuose. Mėgo keliauti, gyveno įvairiose šalyse
(Londone, Belgijos, Prancūzijos pietuose, Olandijoje, Šveicarijoje,
Italijoje)
1876 m. Stivensonas susipažino su Fanny Osborne – išsituokusia
amerikiete su dviem vaikais. Fanny tuomet buvo trisdešimt penkeri, o
Robertui Luisui – dvidešimt penkeri. Kai Fanny išvyko į Ameriką,
Stivensonas beveik nieko neįspėjęs išvažiavo paskui ją. 1880 m.
jie susituokė ir tais pačiais metais grįžo į Škotiją.
1887 m. Stivensonas antrąkart išvyko į Ameriką. Jam netiko Amerikos
klimatas, todėl po ilgų ieškojimų ir kelionių jis įsikurė Samojos
salyno Upolaus saloje. Tuo metu Stivensonas jau buvo Amerikoje
populiarus ir žinomas rašytojas, gaudavo didelius honorarus , todėl
galėjo nusipirkti saloje žemės sklypą ir pasistatyti namus, kuriuos
pavadino Vailima („penkios upės”). Stivensonas pelnė vietos
gyventojų polineziečių simpatijas, gynė jų teises, pasisakė prieš
salą valdžiusius vokiečius, amerikiečius bei anglus. Vietinių buvo
pramintas Tuzitala, arba pasakininku.
Eidamas 45-uosius metus 1894 m. gruodžio 3 d. Stivensonas mirė.
Palaidotas ant kalno viršūnės Upolaus saloje.
„Robertą Lujį Stivensoną palaidojo taip, kaip jis norėjo, – kalno
viršūnėje. Ten link nevedė joks kelias, todėl Tuzitalos šeima nuo
aušros iki kitos dienos vidudienio kirto per džiungles taką iki būsimos
kapavietės.” Tvirtinama, jog iki šiol vietiniai saugo jo ir jo žmonos,
kurios palaikai buvo 1914 m. atgabenti ir palaidoti šalia, ramybę.