Ričardas Gavelis

Vilniuje.

Vienas ryškiausių ir kontraversiškiausių Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikotarpio kūrėjų. Žymiausi romanai - „Vilniaus džiazas“ ir „Vilniaus pokeris“. Rašytojas siejamas su lietuvių literatūros „iškaiminimu“ - tai patvirtina garsioji rašytojo frazė „esame europiečiai – tad tokie ir būkime“.

Tėvai pedagogai: mama - fizikė, tėvas - matematikas. Augo Vilniaus senamiestyje. 1961 m. šeima persikėlė į Druskininkus, kur rašytojas aukso medaliu baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. 1973 m. Vilniaus universitete baigė teorinę fiziką. 1973–1977 m. dirbo Mokslų Akademijos Fizikos institute moksliniu bendradarbiu, buvo labai perspektyvus savo kartos fizikas teoretikas.

1973 m. žurnale „Nemunas“ paskelbė pirmuosius apsakymus, o nuo 1978 m. atsidėjo tik rašymui. 1978-1980 m. dirbo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Nuo 1992 m. turėjo savo apžvalgų skiltis dienraštyje „Respublika“ ir žurnale „Veidas“.

Gavelis mirė netikėtai 2002 m. rugpjūčio 18 d. dėl sustojusios širdies. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Ričardo Gavelio knygos išverstos į anglų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, suomių ir kitas kalbas. „Vilniaus pokerio“ leidėjai užsienyje lygina R. Gavelį su Kafka, Céline’u, Joyce’u, Faulkneriu, Orwellu ir kitais pasaulyje pripažintais rašytojais.

Ričardo Gavelio romanai: „Jauno žmogaus memuarai" (1989), „Vilniaus pokeris“ (1989), „Vilniaus džiazas“ (1993), „Paskutinioji žemės žmonių karta“ (1995), „Prarastų godų kvartetas“ (1997), „Septyni savižudybės būdai“ (1999), „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ (2002).