Rasa Aškinytė

Tapusi istorijos bakalaure tęsė studijas magistrantūroje ir po dviejų metų tapo filosofijos magistre. Vėliau įstojo į socialinių mokslų doktorantūrą. Šiuo metu dirba lektore Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 2006 m. moteris dalyvavo daugelyje Europos Tarybos projektų įvairiose šalyse – aplankė Vokietiją, Kiprą, Kosovą, Norvegiją ir kitas. Nuo 2012 m. Rasa Aškinytė priklauso Lietuvos rašytojų sąjungai.

Pirmasis moters romanas pasirodė 2009 m., kai Rasai Aiškinytei buvo 35-eri. Iki pasirodant knygai „Rūko nesugadinti“, ji nebuvo rašiusi jokių trumposios prozos, apskritai nerašė jokių grožinių tekstų. Vis dėlto rašytoja atvirauja, kad net toks amžius kūrybai yra per jaunas – norint kurti, reikia turėti, ką pasakyti, o kiekvieni metai suteikia patirties ir brandina žvilgsnį į pasaulį.

2013 m. pasirodęs Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nereikėjo nieko“ buvo išrinktas metų knyga. Ji šio pasiekimo nesureikšmina, tačiau džiaugiasi, kad jos kūryba patiko tiek profesionaliems komisijos nariams, tiek skaitytojams. Anot jos, grožinę literatūrą galima skirstyti į „knygas“ ir į „produktus“ – pastarieji skirti greitam vartojimui ir atsiranda dėl komercinės naudos. Moteris įsitikinusi, kad jos ne tokios.

Už išorinio jos kūrybos sluoksnio visada slypi intelektualinis klodas. Rašytoja kūrinio siužetą konstruoja kaip nuotykių romaną: įsimintini veikėjai patenka į įvykių sūkurį, susiduria su paradoksais, klaidžioja likimo vingiais. Literatūros kritikas Laimantas Jonušys pastebi, kad Rasa Aškinytė į kasdienybę žvelgia ne sentimentaliai, bet analitiškai. Ji išvengia mokslinio schematizavimo, o įdėmų, ironišką žvilgsnį paverčia literatūriniu žaidimu.

Šiandien Rasa Aškinytė – žinomas vardas lietuvių literatūroje. Jos plunksnai priklauso penki romanai. Du iš jų – „Lengviausias“ (2011 m.) ir „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo (2013 m.) – išversti į anglų kalbą. Prieš imdamasi grožinės kūrybos, ji parengė mokomąją filosofijos knygą pradinukams ir 2009 m. parašė pasaką vaikams „Beveik varlės“. Naujausias jos romanas „Istorija kaip upė“ nagrinėja meilės ir pakantumo kitokiems temą.