Ramutė Skučaitė (g. 1931 m. spalio 27 d.,
Palanga, Lietuva) – lietuvių poetė ir dramaturgė, vertėja,
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
Dar
tarpukariu gimusios moters šeima – žinomi inteligentai. Abu
jos tėvai mokytojavo, o tėvo brolis Kazys buvo Lietuvos Vidaus reikalų
ministras.
Nenuostabu, kad inteligentų šeima okupacijos pradžioje susilaukė
sovietų represijų – poetės tėvas 1940 m. buvo
ištremtas ir mirė Pečioros lageryje.
Nuo 1938 m.
šeima gyveno Panevėžyje, kur Ramutė lankė mokyklą. Ji pati
pasakoja, kad jau tada parašė pirmąjį savo eilėraštį, o
rimčiau kūryba susidomėjo baigdama gimnaziją. 1949 m. okupantų
represijos neaplenkė ir jos – mergina buvo ištremta į
Sibirą, kur baigė vidurinę mokyklą ir studijavo prancūzų kalbą.
1956 m. kartu su mama grįžo į Lietuvą ir tęsė mokslus Vilniaus
pedagoginiame institute.
Poetė dirbo įvairių dienraščių
ir vaikiškų leidinių redakcijose. Kurti suaugusiems ir vaikams
ji ėmėsi tuo pat metu – pirmieji jos kūriniai išspausdinti
šeštajame XX a. dešimtmetyje. Mažai kam žinoma,
kad Ramutė Skučaitė yra operų bei operečių libretų vertėja, be to
pati yra sukūrusi 14 pjesių.
Ramutė Skučaitė sako, kad
nesirinko poezijos – mokėsi muzikos mokykloje, studijavo prancūzų
kalbą. Tačiau poezija pasirinko ją – poetė laiko meną
įkvėpimu ir duotybe, nes ir pati kartais nesupranta, iš kur
atsiranda viena ar kita eilutė. Dėl šios priežasties ji vengia
žodžio „įkvėpimas“ – eilės išreiškia
tai, ko neįmanoma pasakyti niekaip kitaip.
Su didžiausiu
susižavėjimu Ramutė Skučaitė kalba apier rusų poetės Marinos
Cvetajevos kūrybą, kurią atrado atšiauriomis ir sunkiomis
sąlygomis – tremtyje Sibire. Barako kaimynas Henrikas
Urbonavičius, eruditas ir agronomas, deklamuodavo prancūzų poeziją ir
kartą perskaitė kelis rusiškus eilėraščius –
paaiškino, kad tai yra neseniai mirusiospoetės kūryba. Tie keli
eilėraščiai lydėjo Ramutę Skučaitę atgal į Lietuvą ir lydi
iki šiol. Tarsi įprasmindama savo santykį su Cvetajeva, ji
išvertė jos eiles į lietuvių kalbą.
Ramutės
Skučiatės kūryboje galime sutikti ir suaugusiems, ir vaikams skirtų
kūrinių, tačiau pati poetė teigia kūrybos neskirstanti į vaikų ir
suaugusiųjų – poezija yra arba jos nėra.
Nors
išsirinkti mėgstamiausią eilėraštį poetei sunku, dėl
savo mylimiausių gėlių ji neabejoja – jos darželyje veši
balti bijūnai ir neužmirštuolės.
