Vasaros taupadieniai! -5% papildomai su kodu: PIGU (nuolaidos sumuojasi)
Povilas Šklėrius (g. 1987 m., Marijampolė)
– lietuvių rašytojas, slemo atlikėjas, Vilniaus universiteto
Komunikacijos fakulteto rinkodaros ir komunikacijos vadovas, „Start
FM“ radijo laidų vedėjas.
Savo debiutinės knygos
„Ko negalima sakyti merginai bare“ (2016 m.) anotacijoje
Povilas Šklėrius, ko gero, pateikia išsamiausią savo
dosjė. Marijampolėje gimęs berniukas užaugo Alytuje.
Vaikystėje ir paauglystėje svajojo būti mediku, lenktynininku, žveju,
detektyvu ir roko muzikantu. Galiausiai vaikinas pasirinko archyvaro
specialybę. Negana to, jis pateikia ir savo biologinius duomenis:
tamsiai rudi plaukai, žalios akys, ūgis 1,78 m, sveria 75 kg. Kiek nuo
2016-ųjų pakito pastarasis rodiklis, nežinia, bet visi kiti,
tikriausiai, išliko tokis patys.
Paklaustas, kokią
neegzistuojančią vietą norėtų atkurti, Povilas Šklėrius
prisiminė savo kambarį Alytuje, kuriame gyveno 2004–2006 m.
Iš krikšto tėvo perleista patalpa buvo netvarkinga, jos
sienos nudažytos šlykščiai rožine spalva ir
išmargintos violetiniais rombais. Jas vaikinas išklijavo
iškarpomis, mėgstamų grupių plakatais, tekstais ir nuotraukomis.
Pirmasis jo vaikystės prisiminimas – sapnas, kuriame Povilą
pagrobia ragana. Ji užkelia jį ant užuolaidų karnizo, burną
užkemša kažkokia neaiškia tešla ir berniukas niekaip
negali prisišaukti mamos.
Autorius prisimena, kad jų
šeimoje rašymas buvo laikomas nereikalinga ir beprasme
veikla. Jis pasakoja, kad jam pradėjus kurti, mama iš pradžių
ignoravo vaikino pastangas, o ilgainiui netgi nevengdavo iš vaikino
pasišaipyti – jai atrodė, kad rašymas negali tapti
pelninga veikla. Nors jai nepatiko pirmajame romane aprašyta scena
iš šeimos gyvenimo, antrąjį romaną apie pašlijusius
šeimos santykius ji priėmė teigiamai.
Jei galėtų,
Povilas Šklėrius susitiktų su mirusiais rašytojais Jurgiu
Kunčinu, Marcelijumi Martinaičiu ir Maxu Frischu. Rašytojui
artimas šveicarų rašytojo knygos „Montaukas“
herojusų.
Povilas Šklėrius atvirai kalba apie jį
kamavusius nerimo sutrikimus ir depresiją. Anot jo, pradžioje ši
diagnozė buvo lyg paguoda – jam buvo patogu žinoti, jog serga,
gauti medikamentinį gydymą ir viską užmiršti. Tačiau
ilgainiui suprato, kad daug kas priklauso nuo jo paties pastangų bei
požiūrio – taip jis savo kūryboje ir veikloje ėmė ieškoti
vilties ir įkvėpimo.
Rašytojas sako, kad daugelis
skaitytojų tapatina rašytojo asmenybę su jo kūrinių veikėjais
ar lyriniais subjektais. Jo romaną „Ko negalima sakyti merginai
bare“ daugelis priėmė kaip linksmą pasakojimą apie jį -
plevėsą Povilą. Kai merginos rodė jam dėmesį ir manė, kad jam
rūpi tik „alus ir mergos“, Povilas Šklėrius tyliai
gydėsi depresiją.