Philippa Gregory

sausio 9 d.; Nairobis, Kenija) – britų rašytoja, dažnai vadinama Tiudorų dinastijos kronikininke savo romanuose nukelia į paslaptingą XVI ir XVII a. Angliją.

Philippa Gregory gime Britų Kenijoje, kur jos tėvas dirbo oro linijų radijo operatoriumi ir šturmanu. Kai jai buvo dveji, šeima persikėlė į Bristolį. Mergaitė mokykloje buvo maištininkė, kurios pasiekimai, švelniai tariant, nebuvo džiuginantys. Nepaisant to, po mokyklos baigimo ji pasirinko žurnalistikos studijas koledže Kardife ir praktikavosi „Portsmouth News“ laikraštyje. Tačiau tai nebuvo Philippos Gregory gyvenimo galutinė stotelė – ji nuolat siekė tęsti mokslus.

Jai pavyko įstoti į Sasekso universitetą. Čia būsima rašytoja pasirinko studijuoti anglų literatūrą, tačiau netrukus ją iškeitė į istorijos studijas. Po studijų baigimo keletą metų dirbo BBC radijuje, o tuomet ryžosi doktorantūros studijoms Edinburge. Čia jai buvo suteiktas daktaro laipsnis už darbą apie XVIII a. anglų literatūrą. Vėliau Philippa Gregory dėstė Siurhamo, Tysido ir Atvirajame universitetuose.

Philippai Gregory 1987 m. buvo suteiktas britų metų istorinio romano autorės apdovanojimas, o 2002 m. ji pelnė metų meilės romano autorės apdovanojimą. Šiandien rašytoja gyvena Jorkšyre kartu su vyru ir vaikais. Ji užsiima labdaringa veikla ir padeda Gambijos mokyklose įrengti šulinius – per projekto gyvavimo metus iškasti per du šimtai šulinių, kurie pagerino vaikų gyvenimo bei higienos sąlygas.

Moters istoriniai romanai pirmiausia pasakoja apie XVI a. Angliją, kai šalis buvo valdoma Tiudorų dinastijos. Jos istorijos kartais nuneša skaitytojus į „Rožių karų“ laikus, kai Tiudorų dinastija galinėjosi su Plantagenetais dėl valdžios karalystėje. Tačiau  Philippa Gregory su rašytojai būdingu laisvumu leidžiasi tyrinėti ir kitų svarbių temų bei klausimų – jos romanuose pasakojama apie vergijos siaubą, Pirmąjį pasaulinį karą ir kitus istorinius laikotarpius.

„Philippa Gregory sukūrė savo įspūdingą karjerą, įspūsdama gyvybės istorinėms moterims, kurios anksčiau buvo tik blyškios asmenybės, nugulusios į giminės medžius ir laikytos tik diplomatine valiuta ir vaikų gimdytojomis. Jos istoriniai romanai visuomet buvo įtraukiantys, paremti spėjimu (tie, kurie šioje vietoje ironiškai šypsotės, prisiminkite, kad autorė to niekada neslėpė) ir kupini romantinių scenų.“
Helen Brown, The Telegraph