Petras Dirgėla

Vilniuje) – prozininkas, eseistas, lietuviško istoriosofinio romano kūrėjas, 2003 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Mokėsi Gargždų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Dirbo laikraščiuose „Komjaunimo tiesa“, „Gimtasis kraštas“, vėliau Lietuvos kino studijoje.

Kūrybinio kelio pradžioje rašė drauge su broliu Povilu Dirgėl (1941–2004), paskelbė apysakų, apsakymų rinkinių. Maždaug nuo 1981 m. ėmė kurti vienas.

Žymiausias kūrinys - monumentalus keturių tomų (14 knygų) „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997–2004). Tai labai plataus didingas kūrinys, kuriame sprendžiamos valstybingumo problemos nuo XIII a. Mindaugo karalystės iki šių dienų.
I. Benamių knygos. Pirmąjį numatyto romanų ciklo „Karalystė“ tomą sudaro du istoriniai romanai: „Litorina, Litorina!“ - vaizduojantis pirmąją Lietuvos okupaciją ir kitus 1640-1660 metų įvykius, kai Lietuvą valdė paskutinieji Vazų dinastijos karaliai - Vladislovas ir Jonas Kazimieras; „Girioje“ - apie pamintas žmogaus laisves ir teises pastarosios okupacijos laikotarpiu - nuo 1945 iki 1989 - po sprogimo Černobilyje.
Abu kūrinius jungia tas pats ieškotojo - numirusio, prisikėlusio, nemirtingu tapusio - mitas.
II. Ceremonijų knygos. Antrąjį „Karalystės“ ciklo tomą sudaro „Ceremonijų knygos“, kuriose vaizduojamos permainos Lietuvoje 1989-1992 m. Kiekvienoje iš keturių knygų pasakojimas keičia spalvas, sužėri netikėtomis būsenomis. Tai padeda įsigyventi į vaizduojamojo meto neatspėjamą įvykių raidą ir sukuria neįprastą įvairiopos raiškos romaną. Iš sovietinio režimo į nepriklausomybės atolą išsiveržę herojai atsiduria tarytum senų įpročių ir naujų aistrų karnavale, kuriame dažnas nebeatpažįsta, kur jo veidas, o kur nuolatos keičiama kaukė. Meilė tampa labiau velniška nei dieviška. Konkurencinės pastangos praturtėti, įgyti valdžios peržengia žmoniškumo ribas, ir tada prasideda komedija, košmaras, naujausiųjų laikų kikenanti mitologija...
III. Vilties pilnųjų knygos. Trečiąjį „Karalystės“ ciklo tomą sudaro „Vilties pilnųjų knygos“, kuriose vaizduojamas atsinaujinęs gyvenimas Lietuvoje 1993–1995 m. Lietuva šiuo metu – tai šiuolaikinio pasaulio ląstelė, į kurią plūstelėjusi laisvė teikia žmonėms gausybę galimybių, kartu meta jiems daug iššūkių. Savarankiškai gyventi reikia ir savitų gebėjimų, ir patirties. Nelaisvėje ilgai gyvenę žmonės jos neturi. Vėl klumpa ir keliasi skaitytojams iš ankstesnių tomų pažįstami herojai. Realybės nuo pačių sukurtos mitologijos nebeatskiria politikai ir verslininkai. Nauji procesai aprašomi adekvačiai naujais stiliais, greitai besikeičiančiais, palaikančiais nuolatinę įtampą.
„Vilties pilnųjų knygose“ atsiskleidžia ne tik Lietuvos valstybės naujausia istorija, bet ir viso šiuolaikinio pasaulio gyvensenos ydos, jų keliamos grėsmės ateičiai. „Skaitykite, mąstykite, ką nors darykite – juk jums dar liko gyvenimo, juk jūs dar turite vilties.“
IV. Alibi knygos. Ketvirtasis tomas – „Alibi knygos“ – užsklendžia „Karalystės“ romanų ciklą. Lietuvos gyvenimo „pereinamasis laikotarpis“ (1988-2004) baigėsi. Prie Melnos kalvų atsivėrusi mitologinė Livonijos jūra – lyg klajojantis legendų ežeras – pakilo į dangų ir nuskrido į kitas tolumas. Kaip ir jauna Lietuvos valstybė – į naujas sąjungas ir aljansus. Sudėtingas istorijos būsenas ir būsenų istorijas išgyvenę epo herojai (Tvirbutai, Daujotai, Valančiūnai, Kerpės, Grygai, Bornfmanai, Nenaševai ir kt.) savuosius kelius jau nubrido. Pripažinę arba paneigę tėvų susikurtus alibi, toliau keliauja vaikai ir vaikaičiai. Ką jiems žada prasidedanti epocha – nežino niekas.

Kartu su Rimantu Šaveliu parašė scenarijų kino filmui „Arkliavagio duktė“ (1981 m.).

Palaidotas Antakalnio kapinėse.
(Nuotraukos autorius Andrius Ufartas)