Marina Abramovič

Marina Abramovič gimė Belgrade, tuometinės Jugoslavijos sostinėje. Savo šeimą ji ironiškai apibūdina kaip „raudonąją buržuaziją“. Jos tėvai Danica Rosić and Vojin Abramović buvo Antrojo pasaulinio karo partizanai, vėliau tapę tautos didvyriais, naujos valstybės kūrėjais ir gavę darbo vietas pokario vyriausybėje.


Iki šešių metų Marina augo su labai religinga senele, o gimus broliui persikėlė pas tėvus. Tada ji ėmė groti pianinu ir lankyti anglų bei prancūzų kalbų pamokas. Kartais paimdavo teptuką ir piešdavo, ėmė domėtis menu. 1965-1970 m. studijavo Belgrado dailės akademijoje, vėliau tęsė studijas Zagrebe. Grįžusi į Belgradą Marina Abramovič dėstė savo Alma Mater ir ėmė rengti pirmuosius pasirodymus. 1976 m. ji išvyko į Amsterdamą atlikti vieno iš jų ir nusprendė ten likti gyventi. Šalia meninės kūrybos ji  dėstė Paryžiaus Académie des Beaux-Arts, Berlyno ir meno universitete, kitose Vokietijos aukštosiose mokyklose.


Vienas iš žymiausių menininkės pasirodymų – 1974 m. atliktas Rythm 0. Priešais save ant stalo ji išrikiavo 72 daiktus – nuo plunksnos ir rožės iki skustuvų ir užtaisyto ginklo. Šešias valandas Abramovič leido auditorijai su jos kūnu daryti ką tinkami. Netrukus minia įsidrąsino – jie nuplėšė jos drabužius, ėmė žaloti kūną. Tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta nelaimės. Iš pradžių "padoriai" besielgusi auditorija ilgainiui įsiaudrino ir ėmėsi vis drąsesnių veiksmų. Anot Abramovič, šis pasirodymas atskleidė žmogaus prigimtį, jo elgesį, kai jo nebevaržo socialinės normos ir viskas tampa leistina.


Marina Abramovič teigia, kad žmonės skuba kiekvienam nesuprantamam dalykui kabinti etiketes. Ji teigia, kad apie kiekvieną savo darbą ir pasirodymą kalba atvirai, nes mano, jog norint tinkamai suprasti smulkiausias jo detales, būtina gerai žinoti kontekstą. Menininkė atskleidžia, kad šiuo metu didžiausią įtaką jos mąstymui daro Dalai Lamos mokymas – įsigilinusi į jo išsakytas mintis, ji supranta, kad jos daugiau nebedomina nesvarbūs paviršutiniški dalykai.


Menininkės darbuose keliami klausimai apie kūną, ištvermę ir moteriškumą. Ji kuria betarpišką santykį tarp atlikėjo ir auditorijos, atskleisdama kūno, elgsenos ir psichikos ribas. Leisdama žiūrovams aktyviai dalyvauti savo pasirodymuose, ji sukūrė visiškai savitą menininkės tapatybę. Daugiau nei keturis dešimtmečius aktyviai kurianti Abramovič save tituluoja „performanso meno močiute“ ir neketina sustoti – ji jau rengiasi 2020 m. Londone numatytam pasirodymui.