Marijus Gailius

1983 m., Palanga) – lietuvių rašytojas, eseistas ir žurnalistas, išleidęs du prozos veikalus, savo tekstais aktyviai dalyvaujantis viešojoje erdvėje.


Rašytojas gimė Palangoje, tačiau būdamas paauglys persikėlė į savo mamos tėviškę Šiaulius. 2006 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas ir tęsė mokslus vasaros mokykloje Danijoje. Po metų pradėjo filologijos magistro studijas, kurių nebaigė, o 2010 m. įstojo į Stokholmo universitetą mokytis medijų ir komunikacijos. Deja, šių studijų nebaigė dėl labai proziškos priežasties – jų tęsti nebeleido finansinės galimybės.


Toliau Marijaus Gailiaus gyvenimo kelias vingiavo į Vakarų Europą – apsigyvenęs Paryžiuje dirbo fotografu ir ėmė rašyti grožinius tekstus. Būtent pasaulio meilės sostinėje gimė tekstai, patekę į pirmąjį jo novelių rinkinį „Šlapias spalis“. Ši knyga 2012 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkurso laimėtoja ir buvo išleista.


Marijus Gailius dirbo žurnalistu laikraščiuose „Lietuvos žinios“ ir „Verslo žinios“, taip pat portaluose „Alfa“ ir „LRT“. Iki 2016 m. vedė autorinę laidą „Žinių radijuje“, o jo kritikos straipsniai, rengiami interviu ir eseistika buvo spausdinami „Literatūros ir meno“, „370“, „Menų manufaktūros“ puslapiuose. Šiandien jis dirba komunikacijos vadybininku Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.


2018 m. rašytojo bibliografiją papildė antrasis prozos kūrinys – antiutopinis romanas „Oro“, kuriame netrūksta sąsajų su šiandienos realybe, o kūrinio siunčiama žinia skamba lyg perspėjimas. Anot Marijaus Gailiaus, šio kūrinio idėją jis brandino nuo pat studijų laikų, tačiau imtis rašymo jį pastūmėjo LATGA tarybos jam paskirta Jaunojo menininko stipendija.


Autorius teigia, kad impulsą kurti jam sukelia nuostaba, atsirandanti dėl netikėto įvykio – jį norisi fiksuoti ir plėtoti. Jis pasakoja, kad taip atsirasdavo jo publicistiniai tekstai, bet pastebėjo, kad tai galioja ir rašant prozą. Marijaus Gailiaus tekstai visuomet atsiranda iš asmeninės patirties – jis teigia, jog visoje jo prozoje išlieka dalis autogbiografiškumo. Tai, jo manymu, lemia tamprus santykis su publicistika ir bandymu apčiuopti kasdienybę. Skirtumas tas, kad knygos tekstų galiojimo laikas ilgesnis ir jų taip greitai nepasiglemžia nepastovi ir nuolat kintanti informacijos tėkmė.