Marselis Prustas (Marcel Proust)

prancūzų rašytojas.

Prustas gimė Paryžiaus priemiestyje, kur jo tėvai persikėlė gelbėdamiesi nuo Paryžiaus Komunos.  Prusto tėvas - Adrianas Prustas - buvo garsus gydytojas, medicinos profesorius, motina - Žana Veil, kilusi iš turtingos žydų šeimos iš Elzaso.

Marselis Prustas visada buvo silpnos sveikatos, nuo devynerių metų sirgo astma. Ši  ši liga kankino jį visą gyvenimą. Dar viena „liga“ buvo jo seksualumas. Nors pačiam Prustui tai nebuvo problema - moterys jo niekada nedomino. Savo seksualinę orientaciją jis suvokė labai anksti - jau devynerių metų įsimylėjo vyresnį berniuką. Vėliau licėjuje prisipažino meilėje porai berniukų, bet jo atvirumas sukėlė tik pasišlykštėjimą, todėl vėliau Pruostas niekada atvirai apie savo seksualumą nekalbėjo. Labiausiai jis pergyveno dėl to, kad negali apie tai atvirai prisipažinti draugams ir motinai. Liberalioje Prancūzijoje homoseksualumas nebuvo laikomas nusikaltimu, tačiau ir daug simpatijų nekėlė - ypač dėl plačiai nuskambėjusio Oskaro Vaildo skandalo ir gėjų skandalo Vokietijoje 1902 m.

Mokyklą Marselis Prustas dėl sveikatos mokėsi nereguliariai. Nuo vienuolikos iki aštuoniolikos metų lankė Condorcet licėjų Paryžiuje. 1889 m. išlaikė baigiamuosius egzaminus ir įstojo į Sorbonos universitetą studijuoti teisės, tačiau studijų nebaigė. Ypatingo susidomėjimo sulaukė tik filosofo Anri Bergsono (Henri-Louis Bergson) paskaitos, kurios turėjo didelės įtakos Prusto pasaulėžiūrai.
Vėliau 1895 m. įsidarbino bibliotekoje, tačiau netrukus susirgo, pasiėmė atostogų, o vėliau darbą metė. Prusto šeima buvo pasiturinti, todėl dirbti buvo nebūtina.

Vėliau gyveno tipišką to meto turtingo dendžio gyvenimą: vakarieniavo madinguose to meto literatūros ir aukštuomenės salonuose, lankė teatrą, vyko į pasivaikščiojimus Bulonės miške, keliavo į Italiją ir ilsėjosi Normandijos pakrantėse.

1894 m. pasirodė pirmoji eilėraščių knyga, kuri, deja, liko nepastebėta. Bandė rašyti kritikos straipsnius, esė ir apsakymus, vertė Džoną Raskiną. Ir visą laiką brandino mintį parašyti romaną.
Po tėvų mirties 1905 m. Prustas paveldėjo nemažą turtą. Šis įvykis tapo lūžiu jo gyvenime. Jo sveikata vis blogėjo, jis jautė kaltę dėl neišpildyto pažado motinai tapti garsiu rašytojų (o Prusto meilė motinai buvo ypatinga). Prustas nutraukia visus visuomeninius ryšius, pasitraukia iš viešumos, užsidaro ir pradeda rašyti.
Taip gimė legenda: rimtai sergantis rašytojas gyvena dviejų kambarių bute, kurio sienos buvo padengtos medžio kamščiu, kad sulaikytų iš gatvės sklindantį triukšmą, langai visąlaik užtemdyti. Kambariuose labai karšta ir tvanku, tvyro dezinfekavimo priemonių kvapas. Jis beveik nevalgo, miega tik dienomis, naktimis rašo, vyniojasi į suplyšusias nuo džiovinimo ant ugnies antklodes, niekur neina. Retkarčiais uždarame automobilyje išvažiuoja už miesto pažiūrėti į gudobelės krūmą... Ir parašo septynis romanus!

1911 m. Prustas baigė pirmąją romano „Prarastojo laiko beieškant“ versiją, kurią sudarė trys dalys. Ilgą laiką nė vienas leidėjas nenorėjo spausdinti tokios didelės apimties kūrinio. 1913 m. Prustas savo lėšomis išleido pirmąją dalį, kuri skaitytojų buvo sutikta gana santūriai ir ypač didelio susidomėjimo nesulaukė. 1919 m. už antrąjį romaną „Žydinčių merginų šešėlyje“ Prustas apdovanotas prestižine Gonkūrų premijos. Prustas išpildė motinai duotą pažadą - tapo vienu iškiliausių savo meto rašytojų, tačiau pats to jau nesulaukė. Rašytojas tobulino savo romaną iki paskutinės gyvenimo minutės.

Marselis Prustas mirė 1922 m. lapkričio 8 d. Paryžiuje nuo plaučių uždegimo.

1999 m. du didžiausi knygų prekybos tinklai Prancūzijoje atliko apklausą, norėdami išsiaiškinti 50 geriausių XX amžiaus romanų. Antroje vietoje buvo „Prarasto laiko beieškant“, pirmojoje - Alberto Kamiu romanas „Svetimas“.

Žymiausią Prusto kūrinį – septynių dalių epopėją „Prarasto laiko beieškant“ - sudaro šie kūriniai: „Svano pusėje“ (1913), „Žydinčių merginų šešėlyje“ (1918), „Germantų pusė“ (1920), „Sodoma ir Gomora“ (1921), „Kalinė“ (1923), „Dingusi Albertina“ (1925), „Atrastas laikas“ (1927).