Lavija Šurnaitė

Moteris įsitikinusi: jei gyvenime nebūtų jokių kliūčių, sudėtingų išbandymų ir viskas eitųsi lyg sviestu patepta, netrukus imtume nuobodžiauti ir apimtų apatija. Anot jos, kiekvienas žmogus turi savų problemų, tad mūsų nesėkmės ar negandos jiems mažai įdomios – tai žinodami, visi turime gyventi savo gyvenimą ir kurti savo istoriją nebijodami aplinkinių reakcijos.


Lavija Šurnaitė baigė Vilniaus universitetą, kur įgijo žurnalistės specialybę. Moteris kalba penkiomis kalbomis – nuo gimtosios lietuvių iki egzotiškosios ispanų. 2005-2007 m. ji vedė populiariąją LTV laidą „Labas rytas“, o 2007 m. dalyvavo muzikiniame televizijos projekte. Vėliau karjerą moteris tęsė komercinėse Lietuvos televizijose, o šiuo metu su žiūrovais sveikinasi kaip LNK laidų vedėja.


Pirmoji jos knyga „Maži įpročiai, dideli pokyčiai“, paremta autorės išgyvenimais ir autentiška patirtimi, skirta tiems, kurie siekia tobulybės, tačiau pavyzdžio dairosi ne veidrodyje, o žurnaluose, socialiniuose tinkluose, televizorių ekranuose. Pasak Lavijos Šurnaitės, būtent nuo veidrodžio čia prasideda kelionė geriausios savo versijos link – tik žiūrėdami į veidrodį, jame pamatysime idealą, savo svajonių „aš“. Televizijos laidų vedėja pataria, kokį maistą valgyti, kaip jį paruošti, kuo mums naudingas judėjimas ir sportas, ką žmogaus gyvenime keičia tvarkingi namai.


Antrojoje knygoje „Optimizmo genas“ žinoma moteris siekia aptarti su moterimis svarbiausias kasdienybės temas be jokių tabu. Būtent pokalbyje galima rasti paguodą, nusiraminimą, motyvaciją ir įkvėpimą dideliems darbams. Autorė pati atvirai dalinasi asmeniniais išgyvenimais ir linksmais nutikimais. Aplinka dažnai priklauso nuo mūsų požiūrio į ją, tad Lavija kviečia skaitytojas iš naujo pažvelgti į save ir keisti savo požiūrį į pasaulį. Kartu su juo pasikeis ir mūsų santykis su aplinkiniais.


Ji teigia, kad rašydama knygą, nuolat savęs klausia, ar pati skaitytų tai, kas parašyta. Anot jos, tai geriausias savikontrolės įrankis, padedantis sukurti įtraukiantį pasakojimą. Vis dėlto, tai net ir labai stengiantis tai ne visada pavyksta – tenka laukti, kol aplankys įkvėpimas. Jam atėjus, knyga pati susiranda autorių – nesvarbu, ar jis pavargęs po ilgos darbo dienos, ar lepinasi pajūryje mėgaudamasis atostogomis. Kai subręsta, idėja pati prašosi būti papasakota.