Žvilgsnis į praeitį: istoriniai dailės mokymo aspektai

Pirmiausiai norėčiau paaiškinti, kodėl knygos pavadinime yra žodis aspektai ir kodėl pavadinimas nesuformuluotas taip - Dailės mokymo istorija. Šitokį pasirinkimą nulėmė tai, kad istorijos eigoje dailės daugiausia mokėsi tie, kurie norėjo būti dailininkais. O tapimą dailininku, kaip ir bet kurios kitos srities kūrėju, lemia ne vien formalūs mokymo elementai. Anaiptol neginčiju mokymo svarbos - priešingu atveju rašyti apie mokymą būtų beprasmiška. Tenoriu atkreipti dėmesį, kad atsižvelgus į kai kuriuos meno psichologijos niuansus ir meno istorijos faktus, tenka pripažinti, jog tokios knygos, kuri pilnatviškai atskleistų istorinį Europos dailės mokymo vaizdą, apimdama ir dvasinės tikrovės poveikio dailininkui elementus, parašyti beveik neįmanoma. Neįmanoma įrodyti, kaip neįmanoma ir paneigti, kokią įtaką būsimam dailininkui galėjo padaryti, pavyzdžiui, kelionės, kurių metu jis išvydo niekada nematytus kūrinius, kaip jį ugdė kultūrinė aplinka, kurioje jis gyveno ir kūrė, ką konkrečiu atveju lėmė pažintys, knygos, pašnekesiai, išmokę jį žvelgti į pasaulį kaip tik taip, kaip žiūrėjo jis, o ne kaip nors kitaip. O juk kartais tokius dalykus dailininkai vadina didžiaisiais savo mokytojais. Reglamentuota dailės žinių perdavimo sistema ne visada veikė vien tik kaip dailės brandinimo skatulys. Tą liudija nesusijusių su oficialia dailės mokymo institucija dailininkų gausa, kurių kūriniai dailės istorijoje paliko neišdildomą pėdsaką. Be to, dailės mokymas labai glaudžiai susijęs su pačia dailės istorija, su jos teorija ir filosofija. Bet knyga nėra šių mokslų apybraiža, ir joje apsiribojama tik negausiomis meno klausimų teorizavimo dalimis, tiesiogiai lietusiomis dailės mokymo institucijas ir jų programas arba susijusiomis su edukacinės meno misijos (plačiąja prasme) idėjomis. Toks epizodiškumas teorijos atžvilgiu pasirodė leistinas dar ir todėl, kad literatūros šia tematika yra, - turiu galvoje Lietuvos skaitytojams prieinamus šaltininius, o knygų apie dailininkų mokymą - nėra. Nėra keleto ar bent vienos knygos, kurią būtų galima pasiūlyti studentui, pradedančiam dailės edukologijos studijas. Si stoka ir yra pagrindinis knygos atsiradimo akstinas. Tai, ką galima būtų rekomenduoti, išbarstyta labai įvairiuose šaltiniuose, dažnai -sunkiai prieinamuose, jau nekalbant apie tai, kad kai kurie iš jų pradedančiajam yra tiesiog pernelyg sudėtingi, o nuotrupų rankiojimas būtų per didelė prabanga laiko atžvilgiu. Dėl šios priežasties čia beveik nepaliestas dailės mokymas Lietuvoje - jo vaizdą to pageidaujančiam skaitytojui įmanu rekonstruoti pačiam.

Kad paminėtoji spraga būtų kuo greičiau užpildyta, o pažinimo reikmė - patenkinta, čia apsiribota tik pačių reikšmingiausių dailės mokyklų ir mokymo tendencijų apibūdinimu, ir tam, kuris norės šioje srityje gilintis savarankiškai, darbo tikrai užteks. Nors leidinys buvo rengiamas orientuojantis į būsimųjų dailės pedagogų reikmes, turiu vilties, kad jis bus pravartus ir būsimiesiems dailininkams, ir būsimiems dailės istorikams, siekiantiems praplėsti profesinių žinių horizontą, nes, anot dailės istoriko O. Pachto, „norint teisingai įvertinti meno kūrinį, bent įvertinti jį evoliucijos istorijos požiūriu, būtina kuo aiškiau, iki mažiausių smulkmenų, įsivaizduoti istorinę situaciją" (Pacht, 2003, p. 124). Dailės mokymas - tai vienas iš ryškiausių tos situacijos sudedamųjų elementų. Tačiau atsigręžimas į istoriją būtinas ne tik dailės istorikui. Meno pedagogai, kuriems šiandien kartais tenka išgirsti tiesmukiškų klausimų iš mokinių, kaip antai klausimas apie praeities dailės pažinimą, atrodantį mokiniams mažaverčiu dalyku nūdienos problemų akivaizdoje, turi parengę gerą ir veiksmingą atsakymą. Visa tai, kas mokinius supa šiandien ir užgožia praeities laiko horizontus, tėra aidas to, kas vyko vakar. Ir jau savaime aišku, kad aido šaltinis yra ne tik dailės paveldas, bet ir visa jo mokymo patirtis.

Tačiau taip jau yra, kad kiekvienas mokslas turi savo tikrovės stebėjimo, matymo ir reiškinių aiškinimo būdus - ne išimtis yra ir čia paminėtieji. Todėl siekdama būti naudinga ir meno pedagogams, ir jo teoretikams, stengiausi kiek įmanoma vengti faktų interpretacijos, kurios skirtybės susijusios su skirtingų mokslų požiūriais į dalyką, palikdama jas skaitytojo dispozicijai ir orientuodamasi į nuoseklų turinio, jį atspindinčių faktų tikslumą, eiliškumą ir sąryšį.

TURINYS