Žvejybos istorijos apybraižos (XX a. 3-10 dešimtmečiai)

Lietuviams istorija lėmė Dangaus paskliauiėje turėti 65 200 km2 žemės sklypą su jam būdingu klimatu ir gamtovaizdžiu, susidedančiu iš tokių skirtingų komponentų kaip reljefas, dirva, paviršiaus vandenys, flora, fauna ir kt. Brangus širdžiai ir mielas akims nepakartojamas gamtovaizdžio elementų derinys, vadinamas Tėvyne arba Žeme-maitintoja, teikia tautai ekonomines išlikimo galimybes. Tenkindami pragyvenimo, pirmiausia mitybos, poreikius, žmonės su gamtine aplinka sąveikauja dvejopai: 1) pasyviai ir protingai ją eksploatuoja (adaptacija); 2) darbu keičia aplinką ir pritaiko ją savo reikmėms (kūryba). Faktai liudija, kad ir vienas, ir kitas santykis gali būti gamtai pražūtingas. Pirmuoju atveju tai atsitinka tuomet, kai pasyvų gamtos turtų eksploatavimą, kurio metu paisoma tarp gyvų sistemų natūraliai atsistatančios pusiausvyros, pakeičia agresyvus, grobuoniškas paklausą turinčių gyvybių fizinis išnaikinimas arba dėl pakitusių egzistencijos sąlygų savaiminis jų išnykimas. Agresiją sutramdžius ir sąlygas normalizavus, gamta, nors ir supaprastintomis formomis, pamažu atsistato. Antruoju atveju etnospecifinė ūkinė veikla negatyvių pasekmių turi tada, kai žmonės, siekdami naudos čia ir dabar, nenori ar neįstengia numatyti, kokios bus jų pastangų pasekmės ateityje. Dažnai tai lemia neprognozuotą gamtinės aplinkos nuskurdinimą ir sutrikdo gyvų sistemų, tarp jų ir žmonių visuomenės, normalų funkcionavimą. Taip kiekviena karta, nugyvendama Dievo jai duotą žemės gabalėlį, nuskurdina (dvasiškai ir fiziškai) save ir savo būsimus palikuonis.

Šiame darbe nušviečiamas dalies Lietuvos gyventojų santykis su krašto vidaus vandenimis ir jų ichtiofauna XX a. 3-10 dešimtmečiais. Lietuvoje yra 816 upių, ilgesnių kaip 10 km, iš jų 21 - ilgesnė kaip 100 km. 1 km2 Lietuvos teritorijos tenka vidutiniškai 0,6 km upių vagų. Per Lietuvą eina ežeringa Europos juosta. Lietuvoje yra 2543 ežerai, didesni kaip 1 ha, ir apie 1500 eženj, kurių paviršiaus plotas -nuo 0,5 iki 1 ha (visų ežerų užimamas plotas siekia apie 950 km2)1. Tai leidžia teigti Lietuvos gyventojus buvus ichtiofagais (gr. ichthys (icht-hyos) - žuvis + gr. phagos -ryjantis, ėdantis). Viename darbe neįmanoma parodyti, kaip Lietuvoje istoriškai kito žuvų gaudymo būdai ir priemonės, kokios priežastys lėmė žvejybos raidą, tad šioje knygoje siekiama išryškinti tik penkis skirtingus Lietuvos žvejybos istorijos momentus. Pirmojoje apybraižoje pažvelgiama į Nemuną kaip į upę maitintoją abipus jos gyvenančių žmonių akimis. Antrojoje lietuviška medžiaga papildomi Marijos Znamierowskos-Priifferowos prieš 40 metų vykdyti Siaurės rytų Europos duriamųjų žvejybos įrankių tyrinėjimai. Trečiojoje apybraižoje kalbama apie žvejų naudotas vandens susisiekimo priemones, kurios jiems buvo ir turtas, ir gyvenimas. Ketvirtąją pristato patarlė: „Drumstame vandenyje žuvys gaudosi". Penktojoje apybraižoje pateikiama trumpa nelegaliosios žvejybos socialinė panorama.

Autorė nuoširdžiai dėkinga visiems žvejams ir meistrams, maloniai ir kantriai aiškinusiems savo profesines paslaptis, taip pat rajonų aplinkos apsaugos darbuotojams, suteikusiems duomenų apie nelegalią žvejybą. Už konsultacijas ačiū Ekologijos instituto Jūros ekologijos skyriaus vedėjui, gamtos m. dr. Rimantui Repečkai ir Lietuvos mažųjų bei sportinių laivų registro viršininkui Jonui Lukšai.