Žuvys fontanuose (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Kažkur yra vieta, kurioje plūduriuoja neužrašyti tekstai. Dauguma jų ten ir liks. Kiti užkibs, bet taip ir neįvyks iki galo. Mažoji dalis bus užrašyti. Dar mažesnė – pasirodys ant popieriaus.

Ne tik kraujas teka arterijomis, venomis ir kapiliarais. Jais teka ir poezija. Eilėraščius Evelina Daciūtė taip ir rašo – leisdama tekėti per save. Išplauna raides iš po akmenų, prateka po uolomis, susiaurėja, išsiplėčia iki sakinių, posmų. Baigiasi tašku ar daugtaškiu. Būna, kad nesibaigia.

Autorė sako, kad poezija suaugusiems gimsta iš širdies užkaborių. Negali surežisuoti, koks bus eilėraštis – rimuotas ar ne. Kaip baigsis prasidėjęs. Labiau nei nustebinti netikėtom formom ar išskirtinėm metaforom ji nori, kad tekstai atlieptų: skaitytojas atpažintų savo būsenas arba jie padėtų įsivaizduoti, ką galėjo jausti kitas.

Knygos “Žuvys fontantuose” autorė - Evelina Daciūtė, iliustratorė - Aušra Kiudulaitė. Tai - kūrybinis duetas, daugybės apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje gavusios knygos „Laimė yra lapė“ autorės. Kartu ir atskirai jos surengė šimtus kūrybinių dirbtuvių, jų maršrutai nusidriekė iš Lietuvos į Indiją, Ameriką, Jungtinę Karalystę, Rusiją, Latviją.

Knyga „Žuvys fontanuose“ kūrėjos debiutuoja suaugusiųjų literatūros lauke. Evelinos eilėraščiai pasakoja istorijas. Juose - kasdienybės, kelionių, santykių, pokalbių nuotrupos. Aušros iliustracijos keliauja jų paribiais ir brėžia formas, ištraukia spalvas ir faktūras. Jos ne apie veiksmą, ne apie konkrečius vaizdus ar objektus, jos – apie jausmą, apie tai, kas gimsta skaitant poeziją, į kokias jausenas ir būsenas ji nuplukdo.

"Evelinos Daciūtės poezija prilygintina kino dienoraščiui, į kurį vis įsiterpia prisiminimų fragmentai, suvienydami ir pagrįsdami eilėraščio – trapaus, pažeidžiamo ir visgi nenugalimo – struktūrą. Poetė žaidžia vaizdais tarsi mėtydama kamuoliuką, kuris kartais žaismingai krisdamas tėkšteli žemėn, palikdamas kraujo pėdsaką. Prisipažinkime: juk dėl to ir skaitome poeziją – per meistriškai atsiveriantį kalbos grožį norėdami patirti savo žmogiškumą visais įmanomais aspektais."
Julius Keleras, knygos redaktorius