Aš renku žodžius. Laikau juos dėžutėje savo galvoje...
...Norėčiau laikyti tikroje dėžutėje – gražioje, galbūt batų dėžėje, papuoštoje gėlėtu vyniojamuoju popieriumi. Rašyčiau žodžius ant popieriaus skiautelių ir dėčiau į dėžutę. Kada tik panorėjusi atsidaryčiau dėžutę, imčiau popierines skiauteles, skaityčiau ir jausčiau žodžius – visus iš karto. O paskui dėžutę paslėpčiau. Tačiau žodžiams saugiau mano galvoje. Jis negali iš čia jų paimti.
Dešimtmetė Keilė Ren nekalba. Nuo tada, kai narkomanė mama išėjo ir paliko ją atokioje trobelėje, apsuptoje aukštų sekvojų, gyventi su žmogumi, pavojingu kaip pats blogis. Tyloje, vieninteliame prieglobstyje, Keilė renka žodžius, kurių galbūt niekada neištars, iš vienintelio likusio motiną primenančio daikto – žodyno. Sjera Don – vieniša trisdešimt ketverių metų menininkė. Ji leido praeities gėdai nuslopinti dabartines viltis ir nusprendė slėpti savo skausmą kontroliuodama aplinkybes. Tačiau per dvyliktas dukters mirties metines Sjeros kontrolė ima irti, nes Dievas iš vaikystės laikų kviečia ją atgal pas save.
Apvaizdos suvestos draugėn, Keilė ir Sjera kartu patirs gydančio Žodžio – Jėzaus Kristaus – malonę.
„Kokia nuostabi knyga! Negalėjau padėti jos į šalį! Dėmesį prikaustanti istorija, nagrinėjanti širdį draskančią temą. Šią knygą turėtų perskaityti visi, nes ji gydo, suteikia vilties ir tiesos. Tai, ko reikia mums visiems, nepriklausomai nuo mūsų aplinkybių. Ginny veda mus iš skausmo ir kovos kelio į džiaugsmą ir vientisumą, nes jos veikėjai supranta, kad tiesa yra kelias į laisvę ir išgijimą. Gal seksualinė prievarta ir nėra jūsų istorija, tačiau beveik neabejotinai savo gyvenime pažįstate žmonių, kuriems tai yra realybė. Perskaitykite knygą dėl jų. Perskaitykite dėl savęs.
Perskaitykite dėl visų pasaulyje, kurie dar neišsilaisvino.“
Barbara Wilson, "Nematomo ryšio" ir "Pabučiuok mane vėl" autorė
Iš anglų kalbos vertė Sandra Garšvienė
IŠTRAUKA
Antras skyrius
Sjera
Šiltai įsisupusi iškišu rankas iš po lovos apkloto ir pasiimu dienoraštį - bloknotą, užpildytą jausmų ir frazių fragmentais. Greitai brūkštelėju: Lyg stiklo šukės, pjaustančios sielą. Padedu rašiklį ir dienoraštį į šalį ir šildausi rankas ant įprasto „Earl Grey" arbatos puodelio apmąstydama frazę. Man patinka aliteracijos ritmas. Matau spindinčias šukes, persmeigiančias neišmatuojamą sielą. Matau drobes, padengtas raudonais, rausvai rudais ir juodais atspalviais.
Atmintis kviečia mane vardu, tačiau aš nusisuku. Atsiminimams bus laiko vėliau.
Užsimerkiu nuo liepsnojančio ryto dangaus ir leidžiu savo kūnui maloniai atsipalaiduoti. Giliai kvėpuoju, lėtai iškvepiu leisdama protui ir kūnui suderinti ritmą. Su kiekvienu įkvėpimu vieną po kito paleidžiu praėjusios savaitės rūpesčius.
Atspaudai pasirašyti ir suskaičiuoti. Iš viso penki šimtai.
Derybos dėl kontrakto su dviem naujomis galerijomis. Atlikta.
Paroda Karmelyje vakar vakare. Pasisekusi.
Paskolos įmoka sumokėta. Nors kartą laiku.
Van Gogas išoperuotas. Kaip sako veterinarai? "Jis neteko vyriškumo, būk su juo švelni. Jam reikės keleto dienų, kad atsigautų".
Dieve mano.
Inkštimas pertraukia mano mintis. Kol atsistoju eiti į namus, apklotas išsiskleidžia ir nukrinta į terasą. Vanas spaudžia nosį į kryžmas narvo duryse - nelaimingas snukis daug ką pasako. Atidarau duris ir šunėkas, kurį pamačiau prieglaudoje prieš kelias dienas, nusvirduliuoja link terasos, pabrukęs uodegą tarp kojų. Jo kūno kalba byloja apie visišką pažeminimą. Jaučiuosi kalta, nors pasirinkau atsakingai.
- Atleisk, drauguži, tai vienintelis būdas, kuriuo pasinaudojusi galėjau tave išlaisvinti iš prieglaudos. Jie privertė mane taip padaryti.
Jo ausys kilstelėja ir vėl nukrinta. Margas kailis trinasi man į ranką, ausys vis dar išlaikiusios kašmyro švelnumą. Šuo atsidūsta ir grįžta miegoti, o aš tuo tarpu mąstau, ar buvo išmintinga priglausti šunį, nes šis sprendimas jau ima mane erzinti. Galvoju, kaip įsisodinu jį ir grąžinu, kol dar ne per vėlu. Bet, užuot tai padariusi, pasiryžtu ir pasiduodu.
- Gerai, mylėsiu tave, bet tik truputį. Šuo atsakydamas sukruta.
Nutolęs uostą paliekančių žvejybos valčių burzgesys ir virš galvos besipešantys kirai nutraukia ryto tylą, netrukus pasigirsta ir telefono skambutis. Nusišypsau ir pasiekiu telefoną, gulintį po dienoraščiu.
- Labas, Margareta. Visai nebūtina atsiliepti "Alio?" Yra tik vienas asmuo, drįstantis man skambinti šeštadienį septintą valandą ryto.
Telefono linija sklinda juokas.
