Žmonės ir katės

Pasak legendos, katė turi devynis gyvenimus… Jeigu ji prabiltų, kokią istoriją papasakotų?

Devyni tarpusavyje nesusiję apsakymai. Tačiau visus juos vienija… katės. Čia jos kartais šmėkšteli tik epizodiškai, kartais ryškiau, kartais visai slaptai, bet visada lemtingai.

Katės – bene patys paslaptingiausi mums žinomi padarai, nors gyvena mūsų namuose, bet tebėra iki galo neprijaukintos. Jos visada išlieka laisvos ir nepriklausomos.

Katės žvilgsnis hipnotizuoja, užburia, tarsi byloja: aš žinau paslaptį. Kokią paslaptį ji saugo?

Pasakose katės kartais vaizduojamos kaip velnių ir raganų palydovės… O rytų legendose jos po mirties virsta antgamtinėmis būtybėmis. Senovės Egipte katės buvo prilygintos deivėms, ten už katės nužudymą, net ir netyčinį, buvo skiriama mirties bausmė. Budizmo religijoje katės kūnas tampa laikina dvasingų žmonių sielų poilsio vieta, laikinąja buveine… Gal katė yra tarpininkė tarp šio ir ano pasaulio?

Devyni katės gyvenimai – devynios mistinės, paslaptingos, nenuspėjamos istorijos.

"Vieną dieną vėl visi susitiksime. Ten, kur nuėjo katė.
Anapus kalno."

„Kas mane apsėdo, kaip atsirado istorijos su katėmis? Gal tai metai kalti – Katino jie buvo, kai ėmiausi šios knygos… Nežinau. Gal dėl to, kad apžvalgas savo tinklaraštyje apie kiną, knygas, muziką rašau pasivertęs katinu? Per daug į vaidmenį įsigyvenau ir pradėjo lįsti man į galvą visokios katiniškos istorijos? Prisipažįstu: vieną istoriją man pasufleravo mūsų šeimos katė, kitą – susapnavau, o tada iš užmaršties išniro visiškai tikra istorija…
Jau girdžiu, kaip sakote – ai, katės, viskas aišku. Ne, viskas bus ne taip, kaip galvojate… Pavadinime ne vien katės nurodytos. Taigi, žmonės čia patirs visokių nuotykių, o katės suvaidins tam tikrą vaidmenį… Yra čia visko: burtų ir stebuklų, mįslių, kartais detektyvinės intrigos, man labai patinka „suspense“ stiliaus istorijos, kai kurie pasakojimai balansuoja ties siaubo istorijų riba. Mano mėgstamiausi rašytojai yra Stivenas Kingas ir Haruki Murakami, nori nenori ir mano paties istorijose atsiranda jų kūrybos atspindžių.
Dar pasakysiu – esu pamišęs dėl kino, mylimiausias režisierius – Davidas Lynchas. Jo „Tvin Pyksas“ išsprogdino mano smegenis. Na, gal šiek tiek perdedu, šiaip ar taip, ten įvyko negrįžtamų pakitimų.
Ir būtinai privalau paminėti – labai mėgstu pasakas. Broliai Grimai… Vilhelmas Haufas… viena istorija mano knygoje yra šio rašytojo pasakos šiuolaikinė versija… Na, o dar vienoje istorijoje netikėtai pasirodo... Karlsonas, veikėjas iš Astrid Lindgren pasakojimų…
Ko gero, visi apsakymai čia yra pasakos, aš pasiilgęs jų iš vaikystės. Tiesa, jos skirtos suaugusiems, bet tokiems, kurie dar turi savyje vaikiškumo dalelę pasilikę ir moka jausti istoriją labiau ne protu, o širdimi.“
L. D.

Knyga iliustruota nuostabiais dailininkės Jolitos Česonytės paveikslais.