Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

Trečiasis rašytojos Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – pasakojimas apie kontrastą tarp tikrų žmogaus išgyvenimų ir kaukės, su kuria jis pasirodo išoriniam pasauliui.


Rašytoja savo knygose stengiasi į kasdienybę pažvelgti išvaduodama ją nuo sentimentų ir juos pakeisdama skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Ironija čia demaskuoja kiekvieną įprastą žmonių judesį, o paradoksai ir šypsena rodo, jog už fasadinio elgesio esama gerokai gilesnių išgyvenimų.


Tai pasakojimas apie kandų cininką, už kurio kaukės slepiasi jautrus žmogus. Nors atrodo, kad jam nieko nereikia, tačiau galbūt jis pats niekam nereikalingas? Rasa Aškinytė pasakoja apie nelaimingą vaiką, kuris tampa nelaimingu suaugusiuoju, nepatiria tikros meilės, šilumos ir į tai atsako išsiugdytu nepilnavertiškumo kompleksu. Jis vengia išsiskirti iš minios ir stengiasi sukurti įspūdį, jog yra visiškai neišskirtinis. Svarbiausias jo gyvenimo principas yra tvarka ir struktūra, tad net mažiausi dalykai jo kasdienybėje yra tvarkingai sudėti į stalčiukus ir lentynėles. Net mažiausias lūžis ir intriga jo gyvenime prilygsta didžiausiam chaosui.


Tai knyga, kuri labiau skirta intelektui, o ne emocijoms. Vidinį jos žaidimą skaitytojas kviečiamas žaisti interaktyviai, kiekvieną kartą skaitydamas jis gali atrasti vis naujas prasmes. Vieną kartą knyga gali pasirodyti kaip istorija apie ciniko bandymą mylėti, kitą kartą – kaip seksizmo kritika. Atsivertus romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ dar ir dar kartą, ankstesnės išvados taps prielaidomis, o prieš skaitytojo akis išryškės anksčiau nepastebėtos detalės.


Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ netikėtai tapo 2014-ųjų metų prozos knyga – taip nusprendė net 26 tūkst. balsavusių skaitytojų. Anot jos autorės, pagrindinis knygos veikėjas kai kuriems gali pasirodyti labai neigiamas dėl to, kad jis nesistengia nieko slėpti. Jis nuoširdžiai kalba apie vidinius savo virsmus, o skaitytojui tai gali atrodyti lyg akistata su savimi.


Romano autorė Rasa Aškinytė – humanitarinių mokslų magistrė, kurios filosofinės žinios padeda konstruoti sudėtingas jos prozos kūrinių dilemas. Moteris taip pat yra parengusi ne vieną etikos ir filosofijos vadovėlį, o jos pagrindinė veikla yra dėstytojavimas.