Žmogus - keistas gyvūnas... Kalba, mąstymas, kultūra

Prieš du milijonus metų Žemėje atsirado keistas gyvūnas. Jis išmoko kalbėti, gaminti įrankius, ėmė kurti meną, laidoti mirusiuosius ir garbinti dievus. Iš kur atsirado iki tol nematyti gyvūnų pasaulyje šios būtybės gebėjimai? Ar visų jų nesieja koks nežinomas ryšys? Gyvūnų kultūros, kalbos ir meno atsiradimo, smegenų evoliucijos, religijos pradžios tyrinėjimai, vykdyti pastaruosius du dešimtmečius, privertė iš naujo susimąstyti, kas yra žmogus.


Šioje knygoje Žanas Fransua Dortjė supažindina su naujausiomis žmogaus proto evoliucijos teorijomis ir atskleidžia, kaip ir kodėl jis tapo toks koks yra.


Iš prancūzų kalbos vertė Inga Sturytė

Ištrauka

Įžanga


Šiaurės Ispanijoje, San Vinsentė de lia Sonsieroje, kiekvienais metais vyksta keista ceremonija. Nuo bažnyčios pagrindinės aikštės link žygiuoja procesija: basakojai vyrai, užsidengę veidus, plakasi iš linų nu-vytais botagais. Moterys čaižytis neturi teisės; jos seka paskui vyrus basos, kojas surakinusios grandinėmis. Kartą visai atsitiktinai tarp stebėjusių reginį atsidūrė religijos psichologijos dėstytojas olandas Patrikas Vandermeršas (Patrick Vandermeersch). Jis panoro sužinoti, kodėl šie žmonės tęsia seną tradiciją, kurią jis manė esant seniai išnykusią. Paaiškėjo, kad ceremonijos prasmės jie nežinojo. Psichologui paklausus, kodėl jie plakasi, atsakydavo: „Mūsų miestelyje taip daroma nuo seniausių laikų". P. Vandermeršas neatlyžo ir kamantinėjo toliau. Tada ceremonijai vadovavęs vyras, suvokdamas, kad absurdiška plaktis viešoje vietoje be jokios priežasties, mostelėjo ranka ir tarė: "EI hombre es un animal curioso" ("žmogus - keistas gyvūnas").

Tas gyvūnas daro ir daugiau keistų dalykų: kalba, gamina įrankius, kuria meną, laikosi įstatymų, ruošia valgį ir kartu su kitais savo rūšies atstovais aikštėje spardo kamuolį.

Kuo žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų? Kada, o svarbiausia - kodėl jis pasuko kitu keliu nei kiti primatai?

Į šį klausimą galima atsakyti labai skirtingai: žmogų nuo panašių į jį būtybių skiria kultūra, kalba, sąmonė, mokėjimas valdyti įrankius, gebėjimas mokytis, gyvenimas bendruomenėje, intelektas, laisvė, civilizacija... (žr. I sk.).

Šiandien nei vienas atsakymas mūsų netenkina. Mokslininkai iš esmės keičia požiūrį į žmogaus kilmę. Jau du dešimtmečius etologija, psichologija, priešistorės ir nervų sistemos tyrinėtojai iš naujo sprendžia klausimą visai kitu požiūriu. Šiandienos mokslui įmanoma išsiaiškinti priežastis, paskatinusias žmogų žengti kitokiu vystymosi keliu nei kiti aukštesnieji žinduoliai.

Vienas knygos tikslų yra supažindinti skaitytoją su naujomis mokslo tendencijomis šioje srityje.

Etiologija ir gyvūnų intelekto tyrinėjimai griežtai paneigė kai kurias teorijas apie „žmogaus skirtybę" (žr. II sk.). Aiškiai įrodyta, kad žinduoliai ir paukščiai geba mokytis, įsiminti, skirstyti, spręsti užduotis, susikurti vaizdinius ir netgi atlikti aritmetinius veiksmus. Taip pat žinoma, kad šimpanzės ir delfinai turi tam tikros formos sąmonę ir „žinias", kurias perduoda palikuonims. Prieš trisdešimt metų gorilas, šimpanzes ir bonobus pradėta mokyti žmonių kalbos. Mokslininkai suprato, kad ženklai ir kalba nėra tokia akivaizdi takoskyra tarp gyvūnų ir žmogaus kaip atrodė. Žinoma, žmogaus ir gyvūno pasaulio pažinimas labai skiriasi, bet šie atradimai verčia klausimą kelti kitaip.

Evoliucijos psichologija primena, kad žmogus yra gyvūnas. Humanitariniuose moksluose ilgai gyvavusi žmogaus smegenų kaip neribotų galimybių šaltinio samprata jau paseno. Smegenys yra vienas žmogaus kūno organų. Evoliucija milijonus metų jas formavo ir vystė jų funkcijas (žr. III sk.), tačiau tai nereiškia, kad žmogus yra archajinių instinktų valdomas automatas. Visai priešingai - evoliucinis požiūris skatina nagrinėti gamtos ir civilizacijos ryšį remiantis koevoliucija. Keletą jos pavyzdžių pateiksime (žr. X sk.).

Kognityvieji mokslai taip pat skatino tyrinėti mąstymo atsiradimą, pavyzdžiui, devintajame dešimtmetyje mokslininkai ėmė diskutuoti apie žmogaus sąmonės vaizdinius. Padaryta išvada, kad gyvuoja nepriklausomas nuo kalbos mąstymas vaizdais. Nuo tada kalba laikoma nebe vienu mąstymo atsiradimą lėmusių veiksnių, o apraiška platesnio gebėjimo - kurti sąmonės vaizdinius (žr. V sk.).

Žmogaus evoliucijos tyrinėjimuose taip pat daug naujovių. Paleoantropologai beždžionės virtimą žmogumi schemiškai vaizduoja nebe kaip tiesią liniją, o kaip medį su daugybe šakų. Žmogus laikomas nebe „evoliucijos viršūne", o vienintele sugebėjusia išlikti hominidų rūšimi. Evoliucijai pasukus kita kryptimi, žmogus galėjo tapti kitokiu gyvūnu, nei yra dabar (žr. VI sk.).

Archeologija visą šimtą metų nieko daugiau nedarė, tik skirstė akmens įrankius pagal senumą, nežinodama, kam jie skirti ir kaip pagaminti. Šiandien eksperimentinė archeologija, etnoarcheologija ir kognityvioji archeologija padeda sužinoti, kaip mąstė ir gyveno žmonės, dirbdinę kirstukus, statę šiaudines trobeles ir kūrenę ugnį (žr. VII sk.). Iš įrankio įmanoma nustatyti, kaip protavo jį naudojęs žmogus.

Kalbos atsiradimo tyrinėjimai, ilgai buvę draudžiama tema kalbininkams, išgyvena tikrą atgimimą. Savaime suprantama, žodis ne kirvis, jo nerasi kasinėdamas, bet jau kuriamos hipotezės apie kalbos atsiradimą. Vis daugiau faktų leidžia teigti, kad prieš 2 milijonus metų atsirado protokalba. Netgi įmanoma spėti, kokia ji buvo (žr. VIII sk.).

Meno atsiradimo tyrinėjimai taip pat patyrė daug pokyčių. Vis daugiau specialistų yra linkę manyti, kad 35 000 metų senumo piešiniai Europos olose (pavyzdžiui, Laske, Altamyros ir Šove) nėra pirmosios meno apraiškos. Šiandien meno atsiradimas nagrinėjamas daug plačiau, tyrinėjamos ir kitos jo formos: muzika, šokis, kūno puošyba, amatai. Nauji atradimai rodo, kad meno užuomazgų atsirado kur kas seniau (žr. IX sk.). Grįžtama prie Andrė Lerua-Gurano (Andrė Leroi-Gourhan) iškeltos hipotezės, jog menas, kalba ir pirmieji įrankiai atsirado maždaug tuo pačiu metu ir yra nulemti tų pačių proto struktūrų. Specialistai nustatė, kad olų sienų piešyba gyvavo visuose žemynuose. Australijoje ir Afrikoje ši tradicija išliko net iki XX amžiaus. Priešistorėje ir bušmėnų - paskutinių čiabuvių, kurie vertėsi medžiokle ir įvairių gėrybių rinkimu, kurto meno ryšys verčia keisti sampratą apie olų piešinių reikšmę (žr. IX sk.).

Tyrinėjimai vyksta ir kitose srityse, susijusiose su žmogaus kilme. Ir etologija, ir psichologija iškelia naujų hipotezių apie dorovės pagrindų susiformavimą, perėjimą prie bendro darbo ir bendruomeninio gyvenimo būdo (žr. X sk.).

Mėginant aiškiau apibrėžti neaiškias sąvokas sąmonė, vaizdinys, simbolis, ilgai buvusias parankia priemone nubrėžti ribai tarp žmogaus ir gyvūnų proto, pasitelkiama netgi proto filosofija.

* * *

Apibendrindamas visų čia išvardytų mokslo sričių medžiagą, suformavau naują hipotezę apie žmogaus proto atsiradimą ir pavadinau teorija apie idėjų generatorių (žr. IV sk.). Ji teigia, kad žmogaus skirtybę sudaro ne kalba, mokėjimas gaminti įrankius, sąmonė ar kultūra. Visa tai nulėmė tik žmogui būdingas, daug geresnio proto mechanizmas. Jis pasireiškia vieninteliam žmogui būdingu gebėjimu kurti tam tikrus vaizdinius, kuriuos vadinu tiesiog mintimis, idėjomis (Kodėl? Paaiškinsiu toliau). Šią teoriją atskleis pats pasakojimas.

Idėjų generatoriaus teoriją patvirtina naujausi etologijos, neuromokslų, psichologijos ir archeologijos atradimai. Ji neprieštarauja ir naujoms hipotezėms apie kalbos ir mąstymo ryšį (žr. V ir VI sk.). Ši teorija paaiškina daugelį kitų tik žmogui būdingų savybių. Žmogus yra tikinti būtybė (homo religiosus), nuolat kreipianti savo mintis į dangiškąją buveinę. Jis paiso moralės taisyklių. Labai mėgsta kurti ir pasakoti įvairiausias istorijas ir legendas (homo fabulator), keliauti ar įsivaizduoti keliaująs (homo viator); niekada nepavargsta svajoti (homo demens). Jis dar gaišta laiką žaidimams, nors jie neteikia jam jokios naudos (homo ludens). Žmogus yra kūrybinga būtybė, kurio vaizduotė visą laiką veikia, kuria planus, gaivina prisiminimus, o prote nuo ryto iki vakaro knibžda visokiausios mintys.Kodėl žmogus toks įvairiapusis? Kodėl gamta taip dosniai jį apdovanojo (evoliucijos pakraipos psichologas pasakytų: „Kodėl jis turi tiek daug modulių?"). Taip yra todėl, kad visus žmogaus gebėjimus sieja nematomas ryšys. Tai gebėjimas, būdingas tik jam vienam, svarbesnis už visus kitus, padeda suprasti daugelį mūsų, keistų gyvūnų, bruožų. Apie tą nematomą ryšį šioje knygoje ir kalbėsime.

Knygų autorius pasakojimą apie savo atradimus paprastai pradeda gana lyrišku vaizdeliu, kur pagrindinis veikėjas, neabejotinai, yra jis pats: „Problemos sprendimas atėjo pats savaime, man bevaikščiojant rasotu takeliu".

Idėjų generatoriaus teorija nenusileido ant manęs kaip apreiškimas, vos tik išėjus pasivaikščioti; aš jos nesusapnavau. Ją kūriau tyrinėdamas įvairias disciplinas. Domėdamasis mąstymo atsiradimu, pasitelkiau daugelį mokslo šakų: etologiją, paleoantropologiją, archeologiją, lingvistiką, meno priešistorę, neuromokslus, antropologiją, proto filosofiją ir 1.1. Tačiau nėra tokios humanitarinio mokslo šakos, kuri tyrinėtų visą žmogų. Bet kažkas juk turi visas tas žinias sujungti į visumą. Mėgindamas sudaryti bendrą jų vaizdą išrutuliojau idėjų generatoriaus teoriją. Ji nėra visiškai naujas dalykas - tik dabartinio mokslo idėjų tąsa, bet padeda įžvelgti naujas sąsajas ir tuo remiantis kitaip perprasti įvairių šakų žinias. „Nesakykite, kad nieko naujo nepasakiau: naujas čia yra medžiagos išdėstymas" (BLAISE PASCAL, Mintys, Vilnius: Aidai, 1997, p. 18).