Žmogus be savybių, I tomas

Austrų rašytojo Roberto Musilio romanas „Žmogus be savybių“ pelnytai vadinamas moderniosios literatūros klasika.


Jo veiksmas vystosi Austrijos sostinėje Vienoje, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Po rašytojo mirties pasirodžiusiame veikale ironiškai pašiepiama prieškario Austrijos aukštuomenės ir visuomenės kultūra bei individo savasties problema. Garbingą vietą pasaulio literatūros istorijoje romanas pelnė dėl plėtojamų egzistencinių ir visuomeninių temų.

Pagrindinis romano herojus Ulrichas – trisdešimt dviejų metų matematikas, inžinierius ir buvęs kariškis. Sugrįžęs į Vieną, jis pakeičia gyvenimo būdą – susirandą sau porą ir ypatingų intelektualinių pastangų nereikalaujantį biurokrato darbą. Tačiau net ėmęs gyventi tipišką buržuazijos gyvenimą jis nepaliauja aštriu protu fiksuoti ir analizuoti aplinką. Ieškodamas savęs, Ulrichas skeptiškai vertina moralines vertybes ir jaučiasi svetimas pasauliui. Paradoksalu, bet būtent todėl jis leidžiasi nešamas pasroviui, kai išorinė tikrovė, visuomenė ir žmonės formuotų jo tapatybę kiekvienoje situacijoje.


Gyvendamas Vienoje, Ulrichas prisijungia prie Austrijos aukštuomenės, besirengiančios paminėti imperatoriaus Pranciškaus Juozapo septyniasdešimtąjį valdymo jubiliejų. Šalies patriotai nori išnaudoti šią progą ir pabrėžti Austrijos politinį, kultūrinį ir filosofinį pranašumą prieš Vokietiją. Šventė visiems tampa proga išreikšti skirtingas politines ir visuomenines pažiūras. Romane „Žmogus be savybių“ Musilis satyriškai vaizduoja, kaip taikai ir vienybei skirta šventė iš tiesų veda link imperijos subyrėjimo, karo ir šovinizmo.

Ieškodamas, kas esąs, Ulrichas susiduria su dilema. Anot jo, kas nori atrasti tiesą, renkasi mokslininko dalią. Tuo tarpu ieškantys kaip išskleisti savo subjektyvumą, griebiasi plunksnos. Tuomet pagrindiniam romano „Žmogus be savybių“ herojui kyla klausimas – kaip turi pasielgti žmogus, esantis šių dviejų pasirinkimų takoskyroje? Ulrichas mano radęs sprendimą – šią būseną pavadina „eseistiniu gyvenimu“ ir renkasi ją. Žymus sociologas Zygmuntas Baumanas laiko Ulrichą tipiniu moderniosios visuomenės gyventoju. Tai, kaip jis suvokia santykį su išoriniu pasauliu ir kitais visuomenės nariais, vis dar aktualu, nors po romano pasirodymo praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų.


Literatūros kritikė Elžbieta Banytė teigia, kad pagrindinio romano herojaus balansavimą tarp kūrybos ir mokslo atsispindi ir paties romano „Žmogus be savybių“ žanro ypatybės. Tai ir grožinės literatūros kūrinys, ir XX a. pr. Vienos visuomenės studija, ir esė. Kai kurie kritikai šią knygą laiko intelektualiausiu praėjusio amžiaus romanu, nes jame netrūksta kultūrinių detalių ir filosofinių svarstymų. Tačiau filosofės Jūratės Baranovos manymu, intelektualumas neužgožia bendros romano siužetinės linijos ir veiksmo dinamikos. Kaip rašo The Guardian, romanas reikalauja kantrybės, bet ji atsiperka – siužetą lydi gilios idėjos ir samprotavimai, o į moderniosios visuomenės gyvenimą žvelgiama ironiškai ir kandžiai.


Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas