Žmogaus pažinimas

„Negalima pernelyg didžiuotis ir puikuotis, kai kalbama apie žmogaus pažinimo pagrindus. Priešingai, tikrasis žmogaus pažinimas verčia mus tapti kuklesnius, nes suvokiame, prie kokios milžiniškos užduoties žmonija triūsia nuo savo kultūros ištakų.“

„Gal pamąstyk, neskubėk pažinti žmogaus, nes tai, beveik, neįmanomas dalykas“.

Kas mes? Kokia mūsų prigimtis? Kur ir kodėl mes einame?

Atskleista už šių klausimų slypinti psichodinamika padarė šią knygą "Žmogaus pažinimas" populiarią, svarbią bei naudingą. Ji pristato pagrindines A. Adler darbų temas. Vieną jų – jog mes visi esame priimančios sprendimus būtybės, atsakingos už savo veiksmus ir elgesį.

"Žmogaus pažinimas" telkia dėmesį į žmogų pasaulyje, kuris daro įtaką ir pats yra veikiamas santykių su kitais žmonėmis.

Analizuodamas tokias temas, kaip vaikas ir visuomenė, subjektyvus pasaulio suvokimas, nerealumo aspektai, charakterio bruožai bei raiška, jausmai ir emocijos, autorius pateikia savo sukurtų principų praktinę reikšmę kasdieniame gyvenime kontroliuojant santykius su kitais. Taigi autoriaus pagrindinis siekis – padėti žmonėms gyventi efektyviai bei jausti, jog jie priklauso visuomenei.

A. Adler (1870-1937) - austrų gydytojas, psichiatras, pasižymėjęs „klinikiniu žvilgsniu", išsyk atpažindavęs organinę ligą ir atspėdaves žmo¬gaus būdą iš jo gyvenimo istorijos fragmento, prisiminimo, sapno. Sukūrė individualiosios psichologijos sistemą. Atskleidė gimimo eiliškumo svarbą formuojantis konkretiems asmenybės bruožams, nepriežiūros ar lepinimo įtaką vaiko vystymuisi, iškėlė idėją, kad pacientai turi būti tiriami ir gydomi atsižvelgiant j visuminį žmogaus vaizdą. A. Adler padarė didelį poveikį šių laikų asmenybės teorijai ir psichoterapijai.

IŠTRAUKA

Penktas skyrius

AFEKTAI

Apie afektus kalbame, kai itin išryškėja savybės, kurias pavadinome būdo bruožais. Tai laikinos psichikos organo veiklos formos, kurios spaudžiant sąmoningai ar nesąmoningai būtinybei pasireiškia kaip staigi iškrova; afektai kaip ir būdo bruožai visada tikslingi. Tai anaiptol ne mįslingi, nepaaiškinami reiškiniai, jie visada atsiranda ten, kur yra prasmingi, atitinka žmogaus gyvenimo metodą, pagrindinę jo raidos liniją. Jais irgi siekiama pakeisti aplinkybes taip, kad jos taptų palankesnės žmogui. Tai ypatinga, pabrėžiama raiška, kurios gali griebtis tik tas žmogus, kuris atsižadėjo kitų galimybių išsikovoti pripažinimą, tiksliau, netiki ar jau nebetiki turįs kitų galimybių.

Tad aišku, kad ir šiuo atveju vienas iš aspektų yra nevisavertiškumo, nepajėgumo jausmas, verčiantis žmogų sukaupti visas jėgas ir reikštis stipriau, nei įprasta. Tokiomis pastangomis siekiama atsidurti dėmesio centre ir triumfuoti. Antai nėra pykčio be priešo, atitinkamai šiuo afektu kaip tik ir siekiama įveikti tą priešą. Prasimušti pasitelkiant tokią perdėtą raišką - gan mėgstamas, mūsų kultūroje vis dar priimtinas būdas. Pykčio priepuolių būtų kur kas mažiau, jei jie nepadėtų įgyti pripažinimo.

Žodžiu, dažnai matysime, kad žmonės, kurie nesitiki pasieksią savo tikslą, pranašumą, ir jaučiasi netikri, anaiptol neatsisako šio tikslo, bet siekia jo energingiau, pasitelkdami afektus. Tai metodas, kurį naudoja nevisavertiškumo jausmo kurstomas, tarsi neišvengiamo impulso genamas žmogus: jis sukaupia visas jėgas ir stengiasi išsikovoti pripažinimą, apginti tikrąsias ar tariamas teises kaip primityvus, nekultūringas laukinis.

Afektai neatsiejami nuo asmenybės esmės ir apskritai nėra būdingi tik pavieniams žmonėms, juos dažniau ar rečiau patiria daugelis. Atitinkamomis aplinkybėmis kiekvieną gali ištikti afektas. Tai vadinamoji psichikos organo parengtis afektui [Afektbereitschaft]. Afektai - tokia neatskiriama žmonių gyvenimo dalis, kad visi galime juos patirti. Daugmaž pažindami žmogų galime įsivaizduoti ir tai, kokie afektai jam būdingi, net jei niekada jų nepastebėjome.

Psichika ir kūnas glaudžiai susiję, tad toks lemtingas psichikos gyvenimo įvykis kaip afektas neišvengiamai turi veikti ir kūną. Afektą lydintys fiziniai reiškiniai - kraujotakos sistemos ir kvėpavimo organų pokyčiai (padažnėjęs pulsas, raudonis ir blyškumas, kintantis kvėpavimo dažnis).

A. SKIRIANTYS AFEKTAI

1. Pyktis

Pyktis - tai afektas, kuris tiesiog simbolizuoja galios, viešpatavimo siekį. Ši raiškos forma aiškiai išduoda tikslą: greitai ir prievarta įveikti pasipriešinimą, su kuriuo susiduria pykstantysis. Remdamiesi mūsų ligšiolinėmis žiniomis galime teigti, kad tai žmogus, iš visų jėgų siekiantis pranašumo. Pripažinimo siekis kartais taip išsigimsta, žmogų užvaldo toks kvaitulys, kad į menkiausią jo galios pojūtį silpninantį impulsą jis reaguoja pykčio priepuoliu. Žmogus jaučia, kad šiuo veikiausiai jau nesyk išmėgintu būdu paprasčiausia primesti savo valią, priversti kitą paklusti. Tai anaiptol nėra itin puikus metodas, bet dažniausiai jis praverčia, ir galbūt ne vienas prisimins sunkiomis aplinkybėmis pykčio priepuoliu privertęs kitus su savimi skaitytis.

Vis dėlto pasitaiko, kad pykčio priepuolį galima iš dalies pateisinti. Čia nekalbame apie tokius atvejus. Omeny turime labai aiškų ir stiprų afektą, tuos asmenis, kuriems pyktis yra įprastas. Kai kurie žmonės juo naudojasi tiesiog sistemingai, jie patraukia dėmesį tuo, kad apskritai nemoka kitaip elgtis. Tai arogantiški, be galo jautrūs žmonės, nepakenčiantys, kad kas nors būtų viršesnis ar prilygtų jiems, jie visada privalo jaustis pranašesni, todėl nuolat sergi, ar kas pernelyg neprisiartino, ar juos pakankamai aukštai įvertino. Paprastai su tuo susijęs ir begalinis nepatiklumas, jie nenori niekuo pasikliauti. Dažniausiai susidursime ir su kitais būdo bruožais, kuriuos anksčiau pavadinome skiriančiais. Itin sunkiais atvejais toks pernelyg ambicingas žmogus pabūgsta bet kokios rimtos užduoties ir sunkiai įsilieja į visuomenę. Jei jam kas nors nepasiseka, jis težino vienintelį reakcijos būdą: sukelti skandalą, kuris labai skausmingas artimiesiems. Pvz., sudaužyti veidrodį ar sugadinti vertingą daiktą. Tačiau anaiptol neverta tikėti išsisukinėjimais, kai jis mėgina įtikinti nežinojęs, ką darąs. Ketinimas užgauti aplinkinius pernelyg akivaizdus. Kažkodėl visada šio afekto apimtas jis griebiasi vertingų, o ne mažaverčių daiktų. Aišku, kad tai planingas elgesys.

Tarp artimųjų tokiais metodais galima išsikovoti pripažinimą, tačiau jis išsyk išnyksta už šeimos ribų. Tada afektas gali lengvai pastūmėti žmogų į konfliktą su aplinkiniu pasauliu.

Išorinė šį afektą lydinti laikysena iškyla prieš akis, vos išgirdus afekto pavadinimą. Tai priešiška pozicija kito atžvilgiu, atsiskleidžianti itin aiškiai ir stipriai. Sis afektas rodo, kad bendrystės jausmo atsižadėta kone visiškai. Žmogus taip siekia galios, kad net gali sunaikinti varžovą. Kadangi afektai aiškiai atskleidžia žmogaus būdą, stebėdami juos galime taikyti mūsiškį žmogaus pažinimą. Tad piktus žmones apibūdiname kaip tokius, kurie perdėm priešiški gyvenimui. Tačiau ir čia turime laikytis sistemos, darsyk pabrėžti, kad galios siekis apskritai grindžiamas silpnumo, nevisavertiškumo jausmu. Žmogus, kuris pasitiki savo jėgomis, niekada nesigriebs tokios pabrėžtinos raiškos, tokių prievartinių priemonių. Nederėtų pamiršti šio ryšio. Kaip tik pykčio priepuoliu itin aiškiai atsiskleidžia žmogaus veržimasis aukštyn, jo noras silpnumo jausmą pakeisti pranašumu. Tai pigus triukas, atliekamas siekiant sustiprinti asmenybės jausmą kito sąskaita ir jo nenaudai.

Iš veiksnių, itin skatinančių pykčio priepuolius, pirmiausia minėtinas alkoholis. Kai kuriems žmonėms pakanka visiškai mažų dozių. Žinia, alkoholis veikia pirmiausia susilpnindamas arba panaikindamas kultūrinius suvaržymus. Alkoholiu apsinuodijęs žmogus elgiasi taip, tarsi niekada nebūtų buvęs kultūringas. Jis nesivaldo, nepaiso kitų, apsvaigęs nevaržomai demonstruoja tai, ką būdamas blaivus vargais negalais sutramdo ir nuslepia, būtent priešiškumą kitiems. Neatsitiktinai alkoholio griebiasi kaip tik nesutariantys su gyvenimu žmonės, ieškodami savotiškos paguodos, užmaršties ir, antra vertus, pasiteisinimo, kad nepasiekė, ką būtų galėję pasiekti.

Vaikų pykčio priepuoliai daug dažnesni nei suaugusiųjų. Neretai pakanka menkutės dingsties, kad vaikas supyktų. Tai lemia ta aplinkybė, kad vaikai itin stipriai jaučia silpnumą, atitinkamai labiau išryškėja ir jų pripažinimo siekis. Supykęs vaikas visada kaunasi dėl pripažinimo, akivaizdu, kad pasipriešinimas, su kuriuo jis susiduria, jam atrodo jei ne neįveikiamas, tai bent labai didelis.

Įprastinis pykčio priepuolių turinys - tai plūdimas ir smurtiniai veiksmai, kurie kartais įgyja tokį mastą, kad pykstantysis pats susižaloja. Tai kiek padės suprasti savižudybę. Ja siekiama įskaudinti giminaičius ar kitus aplinkinius, šitaip atkeršijant už patirtą skriaudą.

2. Liūdesys

Liūdesio afektas pasireiškia, kai žmogus patiria netektį, praradimą, su kuriuo nelengva susitaikyti. Liūdesiu taip pat siekiama pašalinti nemalonumo, silpnumo jausmą, susikurti geresnę situaciją. Šiuo atžvilgiu liūdesys pravartus kaip ir pykčio priepuolis, tik jis randasi kitomis progomis, kitokios jo apraiškos ir metodai. Tačiau siekiama to paties, būtent pranašumo. Pykstant judesys nukreiptas prieš kitus, pykstančiajam jis turi nedelsiant suteikti pergalės, priešininkui - pralaimėjimo jausmą, o liūdint pirmiausia įvyksta psichikos aktyvo apribojimas, kurį netrukus neišvengiamai keičia plėtra, liūdintis individas pasijunta išaukštintas ir patenkintas. Tačiau tai tegali įvykti kaip iškrova, kaip judesys, kuris, nors kiek kitaip, pradžioje irgi nukreiptas prieš aplinką. Juk liūdintysis iš tikrųjų yra kaltintojas, kaltindamas jis nusiteikęs priešiškai aplinkiniams. Kad ir kaip natūralu žmogui liūdėti, vis dėlto perdėtas liūdesys slepia priešiškumą aplinkiniams, kenkia jiems.

Liūdintysis jaučiasi išaukštintas dėl aplinkinių požiūrio į jį. Dažnai liūdinčiam žmogui palengvėja, jei kas padaro jam pa^ slaugą, jį užjaučia, remia, ramina, kažką duoda. Jei iškrova vyksta lydima ašarų ir skundų, aplinkiniai ne tik puolami, liūdintysis iškyla virš jų kaip kaltintojas, teisėjas ir kritikas. Reikalavimas, primygtinumas čia akivaizdūs. Vis labiau apeliuojama į aplinkinius. Liūdesys tampa tarsi neįveikiamu argumentu, kuriuo siekiama suvaržyti kitą, ir šis turi paklusti.

Tad ir šis afektas liudija veržimąsi iš apačios į viršų, siekiant neprarasti atramos bei kompensuoti bejėgiškumo ir silpnumo jausmą.