Žmogaus paskirtis

Vokiečių klasikinės filosofijos atstovas Johann Gottlieb Fichte savo filosofijos mintis grindė individo laisvės, sąmonės ir pažinimo idėjomis. Jo veikalas „Žmogaus paskirtis“ pasirodė 1799 metais, o į anglų kalbą buvo išverstas 1848 m. Fichte šioje knygoje išskiria tris tikėjimo vystymosi etapus: abejonės, žinios, tikėjimas.

J. G. Fichte knyga „Žmogaus paskirtis“ mokslininkų vertinama kaip itin svarbi medžiaga kultūros ir civilizacijos suvokimui. Šiame veikale autorius apibūdina Dievą kaip begalinę moralinę visatos valią, kuri tampa sąmoninga ir suvokia save per individus.

Filosofas, atstovavęs vokiškojo idealizmo kryptį, labiausiai pabrėžia žmogaus laisvės svarbą. Jo įsitikinimu, žmogaus prigimties ir jos realizavimo problemas labiausiai padeda spręsti veikla ir aktyvumas. Žmogų filosofas laiko ne tik gamtine, bet ir dorovine būtybe, todėl itin svarbu suvokti, jog kaip dorovinio elgesio subjektas žmogus turi laisvą pasirinkimą.

Pasak J. G. Fichte, žmogus kuria pasaulį pirmiausia kurdamas save. Kiekvieno žmogaus tikslas – tapti pakankamu pačiam sau, vadovautis savimi. Knygoje „Žmogaus paskirtis“ filosofas taip pat analizuoja dvasinę tvarką, protą ir pažinimą.

Johann Gottlieb Fichte (1762–1814) – vokiečių filosofas, idealizmo atstovas, vienas iš šios krypties kūrėjų ir vienas žymiausių Imanuelio Kanto sekėjų. Pasaulio filosofijos kontekste J. G. Fichte vertinamas kaip mąstytojas, nutiesęs tiltą tarp Imanuelio Kanto ir Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio idėjų. Paskutiniu metu Fichte pradėtas vertinti už ypač originalias įžvalgas apie savimonę ir savęs pažinimą. Panašiai kaip Dekarto ir Kanto, jo mąstymą taip pat labai veikė subjektyvumo ir sąmoningumo problemos. J. G. Fichte taip pat buvo ir politikos filosofas, o kartais dar vadinamas vokiškojo nacionalizmo tėvu.

J. G. Fichte gimė Saksonijoje, Rammenau. Jau vaikystėje ir paauglystėje tėvai pastebėjo berniuko polinkį į mokslus, todėl jis buvo išsiųstas mokytis į gerai vertintas to meto mokyklas. Nepaisant to, kad ten gavo puikius žinių pagrindus, greičiausiai jam trūko socialinių įgūdžių ir bendravimo su kitais moksleiviais. Gali būti, jog ankstyvas atsiskyrimas nuo tėvų ir gana uždara mokymosi aplinka lėmė, kad jo filosofijoje taip stipriai išreikštas žmogaus savarankiškumo aspektas.
Filosofas studijavo Jenos universitete, teologijos seminarijoje, po metų buvo perkeltas į Leipcigo universitetą.
Jo sūnus Immanuel Hermann Fichte taip pat buvo žinomas filosofas.

Iš vokiečių kalbos vertė Kristinas Rickevičiūtė