Žmogaus anatomija ir fiziologija

Tarp biomedicininių mokslų vieną svarbiausių vietų užima anatomija ir fiziologija. Anatomija, kaip morfologijos šaka, nagrinėja ląstelių, audinių, organų ir viso organizmo sandarą o fiziologijos tikslas - ištirti jų funkcijas. Abi šios disciplinos sudaro teorinės bei praktinės medicinos mokslo pagrindą kuriuo remiasi klinikinės disciplinos.

Anatomija ir fiziologija ypač sparčiai pradėjo vystytis XVI amžiuje, kai buvo įteisinti mirusių žmonių kūnų skrodimai. To laikotarpio žmogaus kūno tyrinėtojai domėjosi ir kūno sandara, ir jo organų funkcija. R. Kolombas (1516-1559) ir M. Servetas (1509-1553), atradę mažąjį kraujo apytakos ratą, V. Harvėjus (1578-1657), įrodęs, kad skilvelių varomas kraujas teka ratu ir sudaro didįjį bei mažąjį apytakos ratus, minimi anatomijos ir fiziologijos istorijoje. Tačiau per šį pažinimo etapą vieni tyrinėtojai labiau domėjosi organų funkcijomis, kiti - didesnį dėmesį kreipė į kūno sandarą. V. Harvėjus, tirdamas kraujotaką pradėjo daryti eksperimentus su gyvūnais ir todėl yra laikomas fiziologijos pradininku. Žmogaus anatomijos tėvu vadinamas A. Vezalijus (1514-1564), nes didžiausią dėmesį skyrė žmogaus kūno ir jo organų sistemų studijoms.

XVII amžiuje, atsiradus mikroskopams, pradedamos mikroskopinės anatomijos studijos ir formuojasi nauja morfologijos šaka - histologija. Tai mokslas apie gyvūnų ir žmogaus organizmo ląstelių, audinių bei organų ir jų sistemų mikroskopinę struktūrą. Vystantis makroskopinei anatomijai, išsiskyrė šios kryptys: sisteminė, topografinė bei plastinė. Sisteminė anatomija nagrinėja žmogaus kūno sandarą atskiromis organų sistemomis. Topografinė anatomija daugiau dėmesio kreipia į organų sistemų, atskirų organų bei jo dalių santykį, jų erdvinę padėtį. Plastinė anatomija tyrinėja išorines kūno formas, jo reljefą kūno ir jo dalių proporcijas bei matmenis.

Žmogaus anatomija remiasi embriologijos ir lyginamosios anatomijos žiniomis. Embriologija padeda geriau suprasti organų, jų sistemų ir viso organizmo raidos dėsningumus. Lyginamoji anatomija suteikia žinių apie anatominių struktūrų kitimus rūšių evoliucijos procese ir organizmo ontogenezės bei filogenezės raidos ypatumus.

Nors iki XVIII amžiaus buvo sukaupta daug mokslui svarbių faktų, paskelbta įvairių teorijų bei hipotezių apie organų funkcijas, viso organizmo gyvybinių procesų mechanizmus, tačiau visos šios žinios buvo nesusistemintos ir fiziologija, kaip atskira mokslo šaka, dar nebuvo susiformavusi. Medicinos mokyklose ji buvo dėstoma dažniausiai kartu su anatomija. Fiziologija atskira studijų disciplina tapo po to, kai vokiečių botanikos profesorius Heleris 1757 m. paskelbė veikalą "Žmogaus kūno fiziologijos elementai", kuriame apibendrino žinias apie žmogaus organų, jų sistemų ir viso organizmo funkcijas. Nuo šio laikotarpio prasidėjo fiziologijos, kaip atskiros mokslo šakos, spartus vystymasis. Tam turėjo įtakos daugelis aplinkybių. Visų pirma buvo pradėti plačiai taikyti eksperimentiniai tyrimo metodai. Antra, chemijos, fizikos ir kitų mokslų pažanga tobulino fiziologinių eksperimentų metodiką bei techniką. Ypač daug informacijos apie procesus, vykstančius ląstelėse bei audiniuose, gauta XX amžiuje, įdiegus biofizikos tyrimo metodus. Jie sąlygojo atskiros fiziologijos šakos - elektrofiziologijos atsiradimą. Elektrofiziologiniai tyrimo metodai yra plačiai naudojami ligų diagnostikai ir gydymui. Be to, fiziologijos raidą visada stimuliavo morfologų (anatomų, histologų ir citologų) atskleisti nauji organizmo struktūrinės sudėties faktai.

Šis "Žmogaus anatomijos ir fiziologijos" vadovėlis yra pirmasis Lietuvos anatomų ir fiziologų bandymas integruotai pateikti šių disciplinų žinias. Jo turinys ir apimtis yra priderinti prie medicinos kolegijos farmakotechnikų specialybės studijų programos. Pastarojoje daugiau vietos yra skirta anatomijos studijoms, o fiziologinių žinių pateikiama tiek, kiek jų reikia apibūdinti anatominių struktūrų funkcijai. Todėl šio vadovėlio pagrindą sudaro anatominės žinios. Jos pateikiamos sisteminės anatomijos studijų principu. Be to, prieš organų sistemų aprašymą yra pateikti ląstelių ir audinių citologijos bei histologijos pagrindai. Kiekvieno anatominio skyriaus pabaigoje išdėstomos atitinkamų organų ir jų sistemų funkcijos fiziologinės interpretacijos.

Manau, kad šis vadovėlis bus naudingas ir kitų medicinos kolegijų programų studijoms, taip pat universitetų nemedicininių specialybių studentams, kurie studijuoja biomedicinines disciplinas.