Žemės stulpai

Pasaulinio garso britų rašytojas Kenas Follettas romaną "Žemės stulpai" laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai įtraukusiu jį į viduramžių istorijos ir architektūros studijas.

Kenas Follettas rašo jau trečią dešimtį trilerių ir istorinių romanų.Tarptautiniu bestseleriu tapusiame istoriniame romane „Žemės stulpai“ autorius vaizduoja gotikinės katedros statybą viduramžių Anglijoje.

Romano veiksmas trunka apie keturiasdešimt metų, ir per vaizduojamą laiką Follettas leidžia skaitytojui juste pajusti, kaip buvo statoma viduramžių katedra. Čia daug tikrų XII a. Anglijos istorijos įvykių (imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kovos dėl sosto, trintis tarp monarchų ir bažnyčios vadovų). Katedros statyba suveda skirtingų luomų ir interesų žmones, verda aistros, mezgamos intrigos, tarpsta smurtas. Statytojai – prioras Filipas, Tomas Statytojas, šio įsūnis Džekas ir kiti – idealistai, pasišventę didingos katedros idėjai, nepabūgę net vyskupo ir karaliaus intrigų ir smurto. Universalias problemas rašytojas perkelia į personažų gyvenimus.

Katedros statybos, pilių, mūšių, gamtos stichijų, viduramžių buities aprašymai neužgožia stiprių charakterių, žmogiškų emocijų.

Autorių Keną Follettą (g. 1949) rašyti įkvėpė Solsberio katedra, siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas išgalvotas. Romanas gretinamas su Umberto Eco romanu „Rožės vardas“. Pagal romaną sukurtas serialas „Žemės stulpai“.

Pagal romaną "Žemės stulpai" sukurtas 8 dalių to paties pavadinimo serialas sulaukė pasaulinio pripažinimo (IMDB įvertintas net 8,1 balo!). Serialas taip pat buvo rodomas ir Lietuvoje.

IŠTRAUKA

Pirmieji prie kartuvių pasirodė berniūkščiai. Kai keletas jų, apsiavę veltiniais, tyliai lyg katės išsėlino iš lūšnelių, dar buvo tamsu. Baltut baltutėliame miestelį ką tik apklojusiame sniege, tarsi švieži dažų potėpiai, atsispaudė vaikų pėdsakai. Į tylią turgaus aikštę, kur stovėjo paruoštos kartuvės, vaikai žirgliojo gatvelėmis per sustingusį purvą - tiesiai pro susispietusias medines trobeles.

Berniūkščiai nepripažįsta suaugusiųjų vertybių: niekina grožį, nejaučia gailesčio, tyčiojasi iš neįgaliųjų, - sužeistą gyvūnėlį gali negyvai užmėtyti akmenimis. Didžiuojasi randais, giriasi susižeidę, ypač žavisi savo luošumu, - praradęs pirštą vaikis gali tapti būrio vadu. Berniukams patinka žiaurybės, norėdami pamatyti kraujo praliejimą, jie gali nubėgti mylias, o ką jau kalbėti apie pakorimą.

Vienas vaikis, užšokęs ant ešafoto, nusišlapino, kitas užsikorė ant paminos, nykščiais užsispaudė gerklę, šiurpiai nusivaipė ir susmuko. Kiti iš susižavėjimo taip klykavo, kad lodami į aikštę atskuodė du šunys. Mažiausias vaikiščias ėmė atsainiai graužti obuolį, bet vyresnis kumščiu smogė jam į nosį ir atėmė. Mažasis nuoskaudą išliejo ant šuns - paleido aštrų akmenį, gyvūnas kaukdamas spruko namo. Kai nebeliko ką veikti, berniūkščiai susėdo ant sauso grindinio didelės bažnyčios priebažnytyje ir ėmė laukti.

Už aikštę supančių tvirtai suręstų medinių ir akmeninių namų langinių sublyksėjo žvakių švieselės. Pameistriai uždegė ugniakurus pasiturinčių amatininkų, prekiautojų namuose, tarnaitės kaitė vandenį, virė košę. Juodas dangus papilkėjo. Pastirę, apsimuturiavę šiurkščios vilnos apsiaustais miestiečiai, išlindę pro žemas namų duris, leidosi prie upės atsinešti vandens.

Netrukus į turgaus aikštę išdidžiai atžygiavo pulkelis jaunų vyrukų: arklininkų, darbininkų ir pameistrių. Kumščiais ir spyriais išvaikę vaikigalius iš priebažnyčio, atsišlieję į akmenines kolonas, jie kasėsi nugaras ir, tėkšdami spjaudalus ant žemės, dalijosi savu išmanymu apie mirtį pakariant.

- Pasiseka, jei kaklas nulūžta tuoj pakibus, - postringavo vienas. - Greita ir beskausmė mirtis, bet jeigu kabos iki paraudonijimo, tada žiopčios, kaip žuvis iššokusi iš vandens, kol uždus.

- Taip, tuomet mirtis gali trukti tiek, kiek sugaišti nueiti vieną mylią, - pridūrė antras.

- Būna dar blogiau, - įsikišo trečias. Jis matė, kaip vieno žmogelio kaklas ištįso per visą pėdą.

Pagyvenusios moteriškės susibūrė kitapus aikštės, atokiau nuo jaunų vyrukų, nes šie kaipmat paleisdavo liežuvius. Senolės įprastai pakyla anksti, pirmosios įkuria ugnį, nors jau nebereikia rūpintis nei kūdikiais, nei vaikais, o jų širdyse tvyro tuštuma. Prie moteriškių prisidėjo jų vadė - stipruolė našlė Briustė. Ji atrideno statinę alaus taip lengvai kaip vaikai ratlankius. Kol atidarinėjo dangtį, aplink ją susispietė pulkelis pirkėjų su ąsočiais ir kibirais.

Šerifo padėjėjas atidarė pagrindinius vartus ir įleido valstiečius, gyvenančius nameliuose prie miesto sienos. Vieni iš jų atnešė parduoti kiaušinių, kiti - pieno, šviežio sviesto, kai kurie atėjo nusipirkti alaus ar duonos, treti stoviniavo aikštėje, laukdami pakorimo.

Susirinkusieji, užvertę galvas, kaip budrūs žvirbliai, nuolat žvilgčiojo į rūmus, stūksančius ant kalvos viršūnės. Stebėjo besirangančius iš jų virtuvės dūmus ir retsykiais akmeniniame donžone* pro šaudymo angas sublyksinčią deglo liepsną. Kai saulė jau buvo beprasiveržianti pro storus pilkus debesis, atsivėrė sunkios medinės sargybinės durys ir pasirodė nedidelis būrelis žmonių. Pirmasis ant puikaus juodo ristūno jojo šerifas, greta, jaučių traukiamame vežime, sėdėjo surištas kalinys. Už vežimo jojo trejetas vyrų. Nors iš toli negalėjai įžiūrėti jų veidų, drabužiai rodė, jog tai riteris, kunigas ir vienuolis. Procesijos gale jojo du sunkiai apsiginklavę raiteliai.

Visi šie vyrai dalyvavo anądien surengtame grafystės teisme bažnyčios navoje. Kunigas nutvėrė vagį nusikaltimo vietoje, vienuolis atpažino sidabro taurę, priklausančią jo vienuolynui, riteris patvirtino, kad tai jo bėglys, ir šerifas nuteisė gribišių myriop.

Kol procesija lėtai leidosi šlaitu, prie kartuvių susirinko beveik visi miestelėnai. Paskutiniai atėjo gerbiamiausi miestelio gyventojai su žmonomis: mėsininkas, kepėjas, du kailiadirbiai, du kalviai, peilininkas ir lankininkas.

Minios nuotaika buvo neįprasta. Šiaip žmonės džiaugdavosi pakorimu - su įniršiu rodydavo neapykantą, nes dažniausiai vagis būdavo pasigviešęs jų sunkiai uždirbto turto. Tačiau šis buvo kitoks. Niekas nežinojo, kas jis ir iš kur atėjo. Jis nieko iš jų nepavogė. Iš vienuolyno už dvidešimties mylių pavogta taurė buvo tokia brangi, kad vargu ar būtų pavykę ją parduoti. Tokia vagystė neskaudino miestelėnų taip, kaip kumpio, naujo peilio arba gero diržo praradimas. Kaliniui pasirodžius turgaus aikštėje, pasigirdo keletas kandžių šūksnių ir švilpimas, jie reiškė prieštaringus jausmus. Kaip galima nekęsti žmogaus už beprasmį nusikaltimą? Tik berniūkščiai smagindamiesi nėrėsi iš kailio.

Dauguma miestelio gyventojų nedalyvavo teismo procese, nes jis vyko paprastomis dienomis. Žmonės turėjo užsidirbti pragyvenimui, taigi vagį išvydo pirmą kartą. Jis buvo gana jaunas - kokių dvidešimties su viršum, vidutinio ūgio ir sudėjimo, tačiau keistos išvaizdos. Oda balta kaip sniegas, išsprogusios stulbinamai ryškios žalios akys, o plaukai vos ne ugniniai - kaip skusta morka. Tarnaitės juo bjaurėjosi, vyresnės moterys užjautė, o vaikai raitėsi iš juoko.

Šerifą minia pažinojo gerai, bet kiti trys vyrai, patvirtinę vagiui nuosprendį, buvo pašaliečiai - jiems nematyti. Apkūnus geltonplaukis riteris, matyt, svarbus asmuo, nes jojo ant karo žirgo, milžiniško gyvulio, - šis kainavo tiek, kiek dailidė uždirbtų per dešimt metų. Liesas, aukštas vienuolis - daug vyresnis, turbūt jau įkopęs į penktą dešimtį, sėdėjo balne sudribęs, tarytum prislėgtas varginančios gyvenimo naštos. Įspūdingiausiai atrodė kunigas: jaunas, aštria nosimi, glotniais juodais plaukais. Jis dėvėjo juodą sutaną ir jojo ant bėro eržilo grėsmingai budrus, lyg juoda katė, užuodusi pelės urvelį.

Mažiausias vaikiščias spjovė į kalinį. Spjūvis buvo labai taiklus - tiesiai nuteistajam tarpuakin. Kalinys piktai nusikeikė, norėjo pulti nenaudėlį, bet trukdė virvės, kuriomis jis buvo pririštas prie vežimo šonų.

* Donžonas - svarbiausias viduramžių pilies gynybinis bokštas (čia ir toliau - vert. past.).

ATSILIEPIMAI

(www.alkas.lt)

Išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų, daugybę savaičių išbuvusi įvairių šalių perkamiausiųjų sąrašuose (Vokietijoje ją populiarumu aplenkė tik Biblija ir J. R. R. Tolkino „Žiedų valdovas“), patenkanti į pačių skaitytojų sudaromus per gyvenimą privalomų perskaityti knygų sąrašus (viename jų užima 27 vietą iš 101), ekranizuota populiariu, įvairių apdovanojimų sulaukusiu televizijos serialu – tai faktai apie vieną žinomiausių šiuolaikinės epinės literatūros knygų, britų rašytojo Ken Follett romaną „Žemės stulpai“ (The Pillars of the Earth). Šiemet knyga išversta į lietuvių kalbą ir jau netrukus pasieks Lietuvos knygynus (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Aloyza Lukšienė).

Rašytojas Kenas Foletas (Ken Follett) (g. 1949) lietuviams jau pažįstamas iš tokių knygų kaip „Baltoji baimė“ (Alma littera, 2007), „Nulio zona“ (Jotema, 2004), „Raktas į Rebeką“ (Jotema, 2003). Autorius išgarsėjo ir daugiausiai rašo trilerius, tačiau tarptautiniu bestseleriu tapęs didžiulis jo kūrinys „Žemės stulpai“ – istorinis romanas. Jame rašytojas vaizduoja gotikinės katedros statybą viduramžių Anglijoje. Romano veiksmas trunka apie keturiasdešimt metų ir per vaizduojamą laiką Foletas leidžia skaitytojui juste pajusti, kaip buvo statoma viduramžių katedra.

Čia daug tikrų XII a. Anglijos istorijos įvykių (imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kovos dėl sosto, trintis tarp monarchų ir bažnyčios vadovų). Katedros statyba suveda skirtingų luomų ir interesų žmones, verda aistros, mezgamos intrigos, tarpsta smurtas. Statytojai – prioras Filipas, Tomas Statytojas, šio įsūnis Džekas ir kiti – idealistai, pasišventę didingos katedors idėjai, nepabūgę net vyskupo ir karaliaus intrigų ir smurto.

Į personažų gyvenimus autorius sugeba perkelti universalias, ir šiuolaikiniam žmogui suprantamas problemas. Išryškėja stiprūs charakteriai, žmogiškos emocijos, jų neužgožia katedros statybos, pilių, mūšių, gamtos stichijų, viduramžių buities aprašymai.

Pasaulinio garso „Žemės stulpai“ – tai kūrinys, ypatingas ir pačiam autoriui. Jis šį savo romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai jį įtraukusiu į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, o knygos siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas, kuriame vyksta pagrindinis romano veiksmas, yra išgalvotas.

Romanas gretinamas su Umberto Eco „Rožės vardas“, 2010 metais pagal knygą sukurtas didelio populiarumo sulaukęs televizijos serialas, rodytas ir Lietuvoje.