Žemės druska

Pokalbis su Peteriu Seewaldu

Pastaraisiais metais nuo Bažnyčios nusigręžė daug žmonių; ne išimtis ir Vokietija. Net ir ištikimus krikščionis verčia pulti neviltin „aparato“ nepaslankumas. Mėginimai prisitaikyti prie modernybės daugeliui kelia abejonių. Ar dabartinėje orientavimosi krizėje Bažnyčia nebemato sau uždavinio? Skyrybos, moterų kunigystė, celibato panaikinimas – šie, itin populiarūs reikalavimai seniai virto tikrove protestantų Bažnyčiose, bet dėl to jos netapo atsparesnės egzistencinėms grėsmėms. Ką daryti? Josephas Ratzingeris, seniau kardinolas ir Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, kritiškame ir įtemptame pokalbyje su publicistu Peteriu Seewaldu neišsilenkdamas temų, kurios yra tabu, drąsiai išsako požiūrį, kad daugelio dalykų, kurie šiandien dar vertinami kaip esmingi, nebeįmanoma išgelbėti. Jo teiginiai dažnai stulbinamai netradiciniai, tikras iššūkis daugeliui krikščionių. Jiems turi pritarti visi tie, kuriuos domina katalikų Bažnyčios vadovo mąstymas.
Knyga sukėlė susidomėjimą visame pasaulyje.

Josephas Ratzingeris gimė 1927 m. Marktlyje prie Ino, buvo katalikų teologijos profesorius Freisinge, Bonoje, Miunsteryje ir Tiubingene. Nuo 1962 m. jis vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo teologų. 1977 m., kaip kardinolo Dopfnerio įpėdinis, tapo Miuncheno ir Freisingo arkivyskupu. 1981 m. paskirtas Tikėjimo mokymo kongregacijos, pagrindinės Bažnyčios mokymo aiškinimo ir gynimo instancijos, prefektu. Kardinolas Ratzingeris buvo vienas artimiausių popiežiaus Jono Pauliaus II patarėjų. 2005 m. balandį Benediktas XVI tapo jo įpėdiniu Šventajame Soste.