Žemaičių skausmas

Žemaitis, telšiškis rašo apie skausmingus įvykius, kuriuos matė gyvenime....
Lietuvą ilgus metus trypė jos didieji kaimynai, kurie plėšė, trėmė, prievartavo, žudė...
Kentėjo Nemuno krašto žmonės.
Atsiminimuose aprašyti įvykiai - tik lašelis didžiulės kraujo jūros, kuri tekėjo per Žemaitiją...

IŠTRAUKA

Globėjas

Kai aplankau Telšius, tai visų pirma skubu į senąsias katalikų kapines. Čia amžiams atgulė tėvelis, seneliai, proseneliai. Kiekvieną įžengusį pro vartus pasitinka didžiulis Rainių kankinių Kapas. Visada stabteliu, nulenkiu galvą, susimąstau, prisimenu vaikystę. Per Vėlines uždegu žvakę. Ją degdavau net anais laikais - sovietmetyje, kai dirbau Telšių rajoninio laikraščio redakcijoje.

Kartą kaimynas - Žemaitijos sostinės saugumiečių viršininkas Stasys Paulauskas (gyvenome vienoje laiptinėje) pasiteiravo: „Kas iš giminių palaidotas kankinių kape? Mačiau, degėte žvakę“. Jam pasa-kiau, kad kankinys-mano globėjas, papasakojau apie jį...

1940-aisiais, tuoj po Naujųjų metų, tėvelis grįžęs iš darbo (plu-šėjo Telšių amatų mokykloje), pasiteiravo žmonos - mano mamos: „Kostas Bučius neturi kur gyventi. Gal mėnesiui, kitam apsistoja pas mus?“

Mama neprieštaravo. Man prasidėjo katino dienos. Balandyje Mastis „išspardė“ ledus. Mes puolėme smaluoti valtį. Ją tėvelis su uošviu, mano seneliu per žiemą buvo surentę. Už dienos, kitos nulei dome ją į vandenį. Pagaliau atėjo išsvajota diena-su Kostu išplaukėme j didžiuosius vandenis. Yrėmės, žinoma, ne į Šiaurinį Atlantą silkių gaudyti, o už pradėjusio želti didžiojo nendryno. Nuleidome inkarą - virvėmis apraizgytą akmenį. Sumerkiame meškeres. Senelis buvo pado vanojęs lengvutę bambukinę.

Daug ko su Kostu išmokau. Jis kastuvu versdavo žemę, aš slie kus rinkdavau į metalinę dėžutę. Juos užkabinti ant kabliuko man nesi sekdavo - talkino globėjas. Išmokė mane ir žuvį „užkirsti“. Kai plūdė pradėdavo plaukti į šoną - stebėdavau Kostą. Jis linkteli galvą - aš užkertu, laimikį tempiu j valtelę. Pirmąją balandžio savaitę labai kibo „kleikos“ (taip mes vadinome sprindžio dydžio, visos it viena, baltas žuveles), kiti jas vadino „urvinėmis raudėmis“. Ne žuvies vardas svarbu, o jų kiekis... Kostas kasdien j namus partempdavo puskibirį jų.