Žaižaruojančios dangaus skeveldros

Kai turinio gelmės susprogdina formą, puslapiuose pažyra žaižaruojančios dangaus skeveldros.

Išgyvenusieji granatos sprogimą kartais pasakoja neįtikėtiną istoriją – teigia matę, kaip sprogmuo lėtai nušvito, skilo ir į visas puses pažiro žaižaruojančių skeveldrų spiečius. Tūkstančiai mažyčių, įvairiausių formų jos dalelių lyg sulėtintame filme užpildė akiratį. Ir nuostabiausia tai, kad vienu metu buvo galima stebėti ir justi kiekvienos skeveldros trajektoriją ir dydį. Keista tik tai, kad to sprogimo trukmė – vos tūkstantoji sekundės dalelytė.

Atsitiktinė skeveldra, įsmigusi poetui Vytautui Mačerniui į smilkinį, šioje knygoje virsta visrakčiu, atrakinančiu suvokimo ribas. Ir tada pa-žyra įvairių formų ir dydžių literatūrinės dangaus skeveldros iš anapus. Tik kas jas parašė? Ir kodėl jos taip skaudžiai sminga į širdį?

Ši knyga „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ – tai dviejų keistų vaikėzų pokalbis, dalijantis kūryba tarp šiapus ir anapus. Neįtikėtina Vytauto Mačernio poezijos rinktinė, gelmių knyga, kurioje autorius Juozas Gaižauskas kalbasi su žuvusiu poetu. Ar galima juokauti po mirties? Ar mirę poetai verkia? Ir kodėl anapus galima perskaityti dar neparašytas knygas?

„Paauglystėje gaisrinėmis kopėčiomis kabarodavausi ant kultūros namų stogo. Aukščio bijojau ir tuomet, bet neturėjau pinigų bilietams, tad įlįsdavau pro paukščiams skirtą stogo ertmę ir, nutūpęs ant laktos, iš aukštybių stebėdavau koncertus ir spektaklius. Kartais šalia tupėdavo balandžiai.
– Geras bajeris, ar ne? – sakydavau jiems, prajukęs iš kokio aktorių pokšto. Balandžiai pritardami burkuodavo. Sunkiausia būdavo po to šlaitiniu stogu nusileisti žemyn iki klibančių gaisrinių kopėčių, nes kartais pasibaigus spektakliui jau būdavo sutemę.
– Kur buvai? – grįžusio klausdavo mama.
– Sėdėjau ir galvojau.
– Su kuo?
– Su draugais, – atsakydavau, bet nutylėdavau, kad tie draugai – paukščiai.
Net jeigu ji būtų paklaususi jų vardų, būčiau pasakęs, nes tie paukščiai turėjo vardus...
Dabar vaidindamas kokio nors provincijos kultūros centro salėje, visuomet trumpam žvilgteriu į viršų, – gal ten aukštybėse, ant laktos, tupi berniūkštis ir kalbasi su paukščiais? Norėčiau kada nors jį pamatyti. Ką daryčiau? Nusišypsočiau, mirktelėčiau jam akį ir viliuosi, jis suprastų. Juk ir aš kartą supratau: tau nuo scenos ką tik mirktelėjo senyvas berniūkštis... Tik tuomet nesupratau: kaip tai įmanoma...“
Juozas Gaižauskas, žinomas Lietuvos teatro ir kino aktorius, romanų „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“ autorius.