XX amžiaus lietuvių dienoraščiai. Tarp literatūros ir dokumento

Dienoraštis – autobiografinio ir dokumentinio pobūdžio žanras. Jis vilioja laisvos raiškos galimybėmis ir siūlo autoriui natūralią kompozicinę struktūrą – chronologinį principą. Diaristikos raidą ir dienoraščių publikavimus stabdė nepalanki sovietinių laikų tikrovė ir priešiškas, ideologiškai motyvuotas požiūris, ilgus dešimtmečius ignoravęs žanro dvasią ir rašančiojo asmenybę. Studija „XX amžiaus lietuvių dienoraščiai: tarp literatūros ir dokumento“ yra pirmas platesnis šios temos nagrinėjimas. Nagrinėjamas dienoraščio žanras – patrauklus, bet mažai žinomas lietuvių skaitytojams, į dienoraštį žvelgiama kaip į literatūrinį, autobiografinį ir istorinį dokumentą, bandoma atsakyti į klausimą, kaip XX amžius – toks svarbus gausybe įvykių lietuvių tautai – atsiskleidė per dienoraščius. Dienoraštis yra asmeninis ir atviras požiūris į daugelį dalykų, kuriuos autorius vertina per savo išgyvenimų prizmę. Studijoje apžvelgiamas dienoraščio žanras ir jo ribos, rašymo tikslai, artimi dienoraščiui žanrai bei autoriaus vaidmuo dienoraštyje. Nagrinėjami konkretūs tekstai, priklausantys įvairiems laikotarpiams: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jurgio Savickio, partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, emigrantų Alfonso Nykos-Niliūno, Jono Meko dienoraščiai. Pabaigoje autorius apžvelgia dabarties dienoraščius, kurie vis dažniau skiriami publikavimui, ir kuriuose vis svarbesnė tampa literatūrinė raiška bei savitas autoriaus stilius, ne vien išpažintis arba liudijimas. Dienoraštį autorius apibūdina kaip žanrą, ypač lengvai prisitaikantį prie laikotarpio ir jam būdingo stiliaus reikalavimų.