Witkacy. Plėšrūniškas protas

„Witkacy. Plėšrūniškas protas“ – neeilinės asmenybės, Lenkijos menininko, rašytojo, fotografo, dailininko ir meno teoretiko Stanisław Ignacy Witkiewicz-Witkacy darbų rinktinė, lydima lietuvių ir lenkų mokslininkų tekstų bei interpretacijų.


Retas menininkas gali pasigirti tokiais neeiliniais įvairiapusiais gabumais kaip Stanisław Ignacy Witkiewicz-Witkacy (1885–1939). Tai išskirtinis lenkų menininkas, kurį amžininkai vertina labai nevienareikšmiškai. Vieniems jis – genijus ir vunderkindas, kitiems – pasileidėlis ir narkomanas, nepaliaujantis kelti skandalus ir  provokuojantis visuomenę.


Menininko gyvenimas gana margas. Jaunystėje lydėjo buvusį vaikystės draugą Bronislav Malinovsky etnografinėje ekspedicijoje į Okeaniją (1914). Spalio revoliucijos metu buvo Sankt Peterburge. To meto katastrofiški įvykiai, vaizdai ir išgyvenimai nulėmė jo vėlesnę pilietinę pozįciją.


Stanisław Witkiewicz-Witkacy  kolekcijoje daugiau nei keturiasdešimt pjesių (pusė jų, deja, prarasta), keturi romanai (vienas jų nebaigtas), keletas filosofijos ir meno teorijos traktatų. O jo piešinių, portretų, autoportretų ir fotografijų užtektų ne vienai galerijai – tai meno sritis, kurią Stanisław Witkiewicz-Witkacy mėgo labiausiai. Tarpukario Lenkijoje Witkacy buvo vienas produktyviausių Lenkijos menininkų.


Kilmė Stanisław Witkiewicz-Witkacy sieja su Lietuva – jo tėvas, žinomas XIX-XX a. sandūros tapytojas, rašytojas ir meno kritikas Stanisław Witkiewicz, gimė Pašiaušės dvare netoli Šiaulių. Witkiewiczius vyresnysis kartu su šeima buvo ištremtas į Tomską, vėliau studijavo Sankt Peterburge, o persikėlęs į Varšuvą susilaukė Stanisław Ignacy Witkiewicz-Witkacy. Pastarojo motina Marija Pietrzkiewiczówna taip pat gimė Lietuvoje, Tryškiuose.


Veržlaus modernisto potraukis menams pasireiškė dar vaikystėje. Būdamas aštuonerių jis sukūrė pirmąją savo pjesę, kuria nepaprastai didžiavosi meninių gabumų turintis tėvas – laiškuose giminėms gyrėsi sūnaus pasiekimais. Jo asmenybę formavo visapusiškas meninio skonio lavinimas, inteligentiška aplinka, stiprus ryšys su tėvais ir saviraiškos laisvė. Įvairiose mokyklose studijavęs dailę, jis įsitvirtino Zakopanėje, priklausė bohemai, tapo jos žvaigžde. 1925 m. ėmė pasirašinėti Witkacy pseudonimu. Jo gerbėjų minioje netrūko ir kritikų, ir skeptikų. 1930-aisiais eksperimentavo su narkotikais, ypač su meksikietiškaja Lophophora.


1939 m. sovietams ir vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, Witkacy nusižudė. Jis su sena bičiule Czesława Oknińska-Korzeniowska gelbėdamiesi nuo vokiečių agresijos bėgo į šalies rytus, tačiau juos pasiekė žinia apie Raudonosios armijos puolimą. Abu jie pasirinko savižudybę – ji išgyveno, o Witkacy kitą dieną buvo palaidotas Polesės Jeziorų kaimo kapinaitėse.


„Witkacy. Plėšrūniškas protas“ – pirmoji galimybė lietuvių skaitytojams susipažinti su šio nerimstančio menininko asmenybe, jo gyvenimu ir kūryba. Į knygą sudėti jo piešiniai, portretai, pjesės, dalis romano ir esė, o juos lydi lietuvių ir lenkų tyrinėtojų komentarai.


Knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas“ tekstus parengė Izabella Curyłło-Klag, Przemysław Pawlak, Marek Średniawa, Tomasz ocheński, Maciej Dombrowski, Beata Zgodzińska, Janusz Degler, Henrikas Šabasevičius ir Alwida Bajor. Prie jos leidybos prisidėjo Lenkijos institutas Vilniuje, Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje ir Witkacy institutas Varšuvoje. Kūrybos rinktinė – Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio programos dalis, tačiau ji ne mažiau reikšminga ir lietuviams.


Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Giedrius Gabrėnas, Edita Gudišauskaitė, Regina Tribocka, Kazys Uscila.