Vyno kopija

Kęstutis Navakas – žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Už savo kūrybą yra pelnęs daugybę puikių įvertinimų, 2007 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. „Vyno kopija“ – pirmasis rašytojo romanas.


"Romano pasakotoją apibūdinčiau knygos žodžiais: „Žlugę žmonės man gražūs.“ Klajojantis – vienu metu dabar ir atmintyje – po miesto alėją, nereprezentacines kavines, Muzikinį teatrą, užkaborines erdves ir kambario kosmosą stebėtojas įrodo, kad valkatavimas ir prasigėrimas gyvenimą gali paversti svaiginančiu meno faktu, jei bandoma numalšinti, bet nenugalima fantazija įspūdžius fermentuoja teisingai. Vynas neturi kopijų, tik nuodijančius falsifikatus, jų pavyzdžių pilnos knygotekos. Navakas falsifikato pagaminti nepajėgus.

Taigi, svaiginkitės, kol pajusite „nežinia ko alsavimą į mentis“. Tik po mažą gurkšnį, dideliu galite užspringti. Nes šioje knygoje net degtukai ant stalo kadaise yra šlamėję mišku."

Giedra Radvilavičiūtė, rašytoja


"Tekstinės realybės šlovinimas, sunkiasvoris frazių barokas, sodrus minties minimalizmas, pasaulio literatūros montažas, kinematografas, skambus žodžių šlamėjimas, gyvenimo spektakliai, jausmų špagos ir skiautiniai, įvairiausio masto fantazijos bei (nusi)svaigimai – štai kas gyvena šiame ne-romane, kuris yra tikriausia kopijų kopija, o jo autorius jau yra gyvasis tekstas. Jame gyvenimas sulig kiekvienu žodžiu susigalvojamas, kuriamas ir tą pačią žodinę akimirką plagijuojamas, mat kiekvienam puslapiui, jo veikėjams ir autoriui galioja tokia „made of literature“, lygiai kaip ir…"

Jūratė Čerškutė, literatūrologė


"Knygos herojus miršta, nesusigaudo, kur jis, bet stebi savo laidotuves pro skylutę širmoje, atsipalaiduoja ir džiaugiasi pomirtiniais nuotykiais, linksmina skaitytojus netikėtais viražais. Navakas kuria koliažą iš rastų daiktų, sutiktų žmonių, muzikos (žinoma, vinilų), tapybos, literatūros (kaipgi be jos) ir rašytojų, filmų (kaipgi be jų) ir aktorių, filosofijos ir filosofų. Veidaknygės sekėjai atpažins pakabintus, ne, ne makaronus (o gal?), bet visokius internetinius kuriozus, šmaikščius juokelius iš K tikrovės. Linksmo skanavimo!"

Violeta Kelertienė, literatūrologė

Ištrauka

Septintas skyrius


Gyveno netoli, virš Centrinio knygyno. Man nepatinka, kai kas nors taip netoli gyvena ir tuo artumu paneigia pačią pasaulio kaip valios ir vaizdinio idėją. Užėjome į knygyną, paglostėme vietinių demiurgų knygas, nes jas įmanoma tik glostyti, skaityti kenksminga, ir pakilome pas ją. Visokio pigaus šlamšto prigrūstas jos butas buvo panašus į ką tik išardytą sieninį laikrodį: žvilga, bet netiksi. Todėl ir aš netiksėjau, tylėjau. Ilgai. Tiek ilgai yra tylėjęs tik Charlesas Bronsonas filmo The Mechanic pradžioje: šešiolika minučių ir trylika sekundžių. Po to pasakė: Yes.


Visą tą laiką jis ten gaminosi kažkokius sprogmenis, tame filme, o aš pas merginą apžiūrinėjau batus prie durų, paltus ant kabyklos, pamestą nagų dildę ant kilimo ir prerafaelitų reprodukcijas ant sienų, nuo vienos net nušluosčiau mažiausiai keturias dulkes. Mergina kalbėjo, daug, per daug. Apie savo gyvenimą, darbą, pomėgius, tik aš ne darbdavys, ne psichoterapeutas, ir apskritai – kalbėdama ji tampa keistai panaši į zulusų pašautą baltąjį raganosį: labai retas, bet tuoj pat nusibaigs. Matyt, buvo labai vieniša, o su tokia tik įsitrauk į pokalbį ir tau šakės. Tad tylėjau ir gaminausi sprogmenis. Dėl viso pikto.


Man patiko, kad ji panaši ne tik į raganosį, bet ir į paskendusią Ofeliją, tik paskenduolės paprastai kalba daug mažiau. Reikėjo ją užčiaupti arba paskandinti nebeištraukiamai.


Instinktas stebėti aplinką yra pirmykštis ir susijęs su baime, kad ką nors demaskuosi vėliau, nei pats būsi demaskuotas, o tokiu atveju net rankovėje slepiamas čirvų tūzas nieko nebelemtų lošime, kur statymai paprasti – aš ir ji.


Viską mačiau, jau po dviejų minučių jos butas tapo panašus į filmą, kurį pats režisavau, tad buvo apmaudu išvysti šią režisūrą esant apgailėtinai štampinę. Kartais nuovargis žmogų apninka dar nepradėjus gyventi, o jei jau taip, jis gyventi ir nepradės, jam pritrūks nerūpestingumo, stabilumą jam suteiks ne savas stuburas, o kasdienybės ritualai, dienos naujienos ir, be abejo, horoskopai.


Meluoju, meluoju, ji ne tokia, ji gyva, o aš čia nupiešiau paveikslėlį spalvinti.


Jai trūko pinigų. Tai pajuntama paprastai. Namai prikvėpinti pigiais smilkalais, o virtuvėje mažas pakelis kavos. Kai mergina, gerianti kavą litrais, nusiperka nedidelį pakelį, tai jau trečias skambutis, tuoj užsivers salės durys ir pirmą spektaklio veiksmą praleisi teatro bare. Oscaras W. yra rašęs, kad gyvenimas apskritai panašus į spektaklį, žiūrimą nuo antro veiksmo: viskas labai įdomu, bet nieko neina suprasti.


Geriau ji nutiltų, nors trim sekundėm.


Užsičiaupė išsyk, veidas apsiblausė ir pajutau jai kažkokį parazitinį gailestį.


Klausyk, pasakiau, nesiliūdink taip, Ofelija kadais taip nuliūdo, kad net nuskendo, nenoriu, kad tau taip atsitiktų.


Stovi, tyli ir paišo pirštu ant stiklo kažkokius kleckus.


Klausyk, vėl tęsiu kalbą, geri tie tavo prerafaelitai, o jei tebeieškai nagų dildės, tai va ji, nori, papasakosiu, kas buvo po prerafaelitų ir kaip tai atrodė?


Panorau prablaškyti ją, papasakoti ką nors, kas atitrauktų jos pirštą nuo stiklo, o mintis nuo vidinių pertvarų, bet ką, nors ką, žinojau, kad tai gali būti bet kas, tačiau tai turi būti labai kvaila.


Stovi, tyli, tebepaišo ant stiklo kleckus, bet jau kitokio pobūdžio, tokius paišė ir Klee.


Norisi ją nors pusei minutės pralinksminti, tad pradedu dėstyti meno istoriją, trumpąjį kursą.


Ilgą laiką visi paišė amūrus ir ofelijas. Paskui atėjo impresionistai ir pasakė: užkniso jūsų amūrai, ką matom, tą ir paišysim. Postimpresionistams užteko pasidėt kokį obuolį ar pasistatyt kėdę ir – jau yra ką paišyt, tik kad spalvos būtų kiek pamakaluotos. Tada atėjo kubistai ir pasakė: mes čia išsikalinėsim, kaip norim, o jūs apsimeskit, kad suprantat. Abstrakcionistai pasakė: va šitas kvadratėlis ir trys linijos yra Paryžiaus katedra, netikit? Siurrealistai pasakė labai daug, bet niekas jų taip ir nesuprato. Atėjo ekspresionistai ir pasakė: ojojojojoi. Atėjo dadaistai ir pasakė, kad jiems apskritai viskas vienodai. Galiausiai atėjo Hitleris, sau pačiam pasakė „Heil, Hitler!“ ir nuo tada jau nebebuvo taip įdomu.


O aš šiandien alėjoje mačiau piešiantį vaiką, galiausiai prabilo mergina. Jis piešė, o kažkokia matrona vis baksnojo pirštu į piešinį ir kažką nurodinėjo. Bet juk mokyti vaiką piešti tas pats, kas žuvį – plaukti. Kadaise ir aš mėginau gyventi, kaip noriu, bet vėliau subėgo įvairūs geradariai, pasakė, kad taip negerai, nieko iš to neišeis, tai dabar gyvenu, kaip reikia.


Man atsitiko visiškai priešingai, pasakiau merginai, nes man ir buvo atsitikę visiškai priešingai.


Papasakokit man dar ką nors, jūs taip įdomiai pasakojate, kavinėje mes visada jūsų klausomės, kai kalbate užsimerkęs. Na bet ką, nors apie Pirmąjį pasaulinį karą.


Ne, krestelėjau karčiais, bandžiau kadaise pasakot vienai merginai, bet ši pasakė: aš per jauna Pirmajam pasauliniam. Tu irgi per jauna, tau tik septyneri.


Toliau bendrauti nebuvo prasmės, mačiau mezgantis ilgą kaip nesibaigiantis šalikas pokalbį, o šansų ją išsimylėti jokių, tad akimirksniu pro langą įlipo grafas Pti, čiupo mane už sagos ir mes susiliejome su horizonto linija. Kaip burlaiviai, kaip karavelės, kaip inkų auksas.


Kaip nerealizuota galimybė.