Vydūnas apie meilę

„Aš pasirinkau uždavinį nešti į savo tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas."

1914 m. sausio mėn.


Mažosios Lietuvos šviesuolis Vydūnas (Vilhelmas Storostas) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose. Augo darnioje mokytojo šeimoje, maldingumo, dainų ir muzikos aplinkoje. Jautėsi gimęs iš šviesos, jau vaikystėje numanė savo kilmę esant Didžiajame Slėpinyje, anksti apsisprendė pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo prasmei ir esmei. Tapo mokytoju, kelerius metus mokytojavo Kintuose, vėliau Tilžėje, kur dirbo ir kūrė didžiąją dalį savo gyvenimo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė Vokietijos gilumon, paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus praleido Detmolde. Ten 1953 m. vasario 20 d. ir pasitraukė kiton būtin. 1991 m. rudenį Vydūno palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse, netoli Rambyno.

Visą savo gyvenimą, nuo jaunystės iki paskutiniųjų dienų, Vydūnas nuosekliai ir atkakliai žadino lietuvių tautos dvasią visais įmanomais būdais - žodžiu, raštu, vaidinimais, dainomis ir savo tauraus asmens pavyzdžiu. Paliko daugiau kaip 60 knygų - kūrinių scenai, filosofinių ir istorinių veikalų, vadovėlių, dainų rinkinių, taip pat leido švietėjiškus žurnalus.

Artėja 150-osios mūsų tautos šviesuolio gimimo metinės; 2018-ieji jau paskelbti Vydūno metais. Viliamės, kad tai paskatins Vydūno skelbtų žmoniškumo idėjų sklaidą ir pritaikymą visuomenės bei žmogaus gyvenime.


Ši knygelė "Vydūnas apie meilę" skirta pačiam giliausiam ir svarbiausiam jausmui - meilei. Žemėje, per žmonijos istoriją, gyveno apie šimtas milijardų žmonių. Ir visi jie mylėjo. Dabar gyvena septyni milijardai žmonių. Ir visi jie myli arba trokšta mylėti. Meilę suprantame ir išgyvename skirtingai. Įvairios būna meilės apraiškos. Ši knygelė - ne apie kasdienes meilės apraiškas. Joje, sekdami Vydūno mintis, prisiliesime prie giliausios meilės prasmės ir esmės.

Įvadas

ĮVADAS


Nemylėk, nes kentėsi. Jei nemylėsi, dar daugiau kentėsi.


Meilė - tai nepaprastas ir nepaaiškinamas jausmas. Meilė anksčiau ar vėliau užklumpa kiekvieną. Meilė panardina savyje, užplūsta visą žmogų, pripildo, veržiasi išorėn. Protas nepajėgia meilės suvaldyti. Meilė bekraštė kaip dangus, ji ryški kaip saulė, gili kaip vandenynas.

Meilė, kaip ir gimimas, mirtis ar Dievas, yra slėpi-nys. Galbūt tai, ką vienas kitam jaučia vyras ir moteris, niekada neišeis iš slėpinio ribų. Meilė labai talpus žo-dis, joje slypi ištikimybė ir išdavystė, žavesys ir melas, skaistumas ir purvas... Meilė ateina ir nueina, atneša palaimą ir skausmą. Meilė sukelia jausmą, kad atsitiko kažkas nepamirštamo ir nepaprasto.

Paklauskite apie meilę jaunų ir senų - visi žinos, ką pasakyti, tačiau atsakymai bus labai skirtingi. Įsiklausykime, ką apie meilę sako Vydūnas savo knygoje „Gimdymo slėpiniai". Vydūno mintys apie meilę yra šios knygos apie lyčių santykius užbaigiamasis skyrius.

Sklandesniam skaitymui ir geresniam suvokimui kalba sušiuolaikinta, tačiau prasmė ir vydūniškas stilius išlaikyti.

Kalbą taisė ir pastabas išnašose surašė Aleksandras Žarskus.