Voverė ant vilkų tako

Svarbiausias romano "Voverė ant vilkų tako" personažas – karalius Mindaugas.

Vaizduojami trys Mindaugo gyvenimo tarpsniai, tebedengiami istorijos šešėlių: jaunas kunigaikštis, trokštantis savo pilies; savarankiškas valdovas, buriantis bendron valstybėn Lietuvos sritis, kai aplink sukiojasi priešai; galiausiai – karaliaus Mindaugo žūtis. Autorius šio epizodo tiesiogiai nevaizduoja, o remiasi analogiška istorija, įvykusia gerokai anksčiau už Lietuvos ribų.

Intriguojančiais įvykiais, ryškiais personažais, tikroviškomis aplinkos detalėmis atkuriamas praeities epochos vaizdas.

Ištrauka

Neskubėdami ir nesižvalgydami pamiške risnojo du lankais ginkluoti raiteliai. Prijoję Lapiakalnį - vos pro medžius pastebimą kalvelę, raiteliai sustojo.

- Mus kažkas atsiveja, - prašneko baltaplaukis raitelis ir pačiupinėjo prie balno prispaustą lanką.

- Mačiau. Tai Algis, - atsakė jo bendras. - Pastebėjo mus išjojančius ir panoro kartu pamedžioti. Tiktai pirma turės mane surasti.

Išsisukęs iš balno, juodbruvis kyštelėjo arklininkui savo žirgo pavadį, „palauk manęs štai prie tų krūmų", - parodė ir, čiupęs savo lanką, valandėlę žvalgė drebulėmis ir beržais tankiai apaugusią kalvą. Paskui šyptelėjo, perėmė lanką kiton rankon ir pasileido į skaisčiai apšviestą retmiškį.

Žinoma, tai buvo tik žaidimas, šitas bėgimas ir vijimasis. Kunigaikštis Mindaugas miške atsidūrė ne nuo draugo slėpdamasis.

- Kad jau negali be tų savo pajodinėjimų - jok! - pasakė ryte Dausprungas žirgą balnojančiam broliui. - Iki pietų laisvas! Bet po pietų turėsiu svečių ir nenorėčiau, kad kuris jų pasigestų paties.

Tie svečiai - aplinkinių žemių valdovai. Ne pirmą kartą suplaukia jie į Dausprungo Pilaitę, ir ne pirmą kartą jaunasis kunigaikštis atsitveria nuo jų mišku. Įgriso tiriami vyrų žvilgsniai, mandagios, bet tuščios kalbos.

Jei ne brolis - valdovas, į jį niekas net nežvilgtelėtų.

Algis pasirodė netikėtai ir - visai kaip Mindaugas prieš jį - atidžiai peržvelgė priešais pečius suglaudusius medžius. O tada atsisuko į retmiškį.

Mindaugas tvirčiau prisispaudė prie šiurkštaus eglės kamieno. Algis nematė jo, negalėjo įžiūrėti, už kurio medžio jis slepiasi. Ir vis dėlto numanė, kur draugas, dar daugiau: atrėmęs lanką į artimiausią metūgį, pasileido prie Mindaugo slėptuvės.

Ėjo nesisaugodamas ir nesislėpdamas, Mindaugas tarėsi net pro lapus įžvelgiąs linksmą draugo akių žvilgesį.

Algiui sustojus prieš eglę, Mindaugas išėjo iš savo užuoglaudos.

- Kaip tau tai pavyksta? - stebisi Mindaugas. - Šitame kampe nei kas medžioja, nei slepiasi. Gal pats užkalbėtas?

Draugas nusijuokė: kad taip nori, taip, užkalbėtas...

- Tik užkerėjimai čia niekuo dėti. Paprasčiausiai jaučiu, kur žmogus, o kur - medis, ir einu. Pabandyk ir pats, gal pavyks.

Mindaugas delnu nubraukė prie rūbo prilipusius sakuotus žvynus.

- Kada nors padarysiu tave vyriausiu pėdsekiu, - pažadėjo.

- Žinau: kai gausi pilį.

- Geri pėdsekiai reikalingi ne tik pilyse.

- Bet kunigaikščiai anksčiau ar vėliau tampa pilių valdovais. O tu - kunigaikštis, - nenusileidžia draugas.

Mindaugas pakėlė akis į pušies viršūnę. Ką jis galėjo atsakyti? Kad Algis teisus? Kad jis iš tikro laukia dienos, kada galės Pilaitę iškeisti į savą pilį? Ir Algiui tai seniai aišku, ne diena ir ne dvi kartu. Bet Mindaugas norėtų apie tai išgirsti ne iš draugo, o iš valdovo Dausprungo lūpų.

- Matei, kiek vežimų ryte traukė į pilį? - klausia, keisdamas šnektą. - Kai jojom į mišką.

Algis įdėmiai nužvelgė savo vienmetį.

- Mačiau.

- Tai bajorų vežimai.

- Ne laukininkų, supratau.

- Kaip manai, kas čia šiandien vyks? - nužiūrėjęs medį - išvirtėlį, brenda prie jo Mindaugas.

- Iš kur man žinoti.

- Paklausk savo nuojautos.

Draugas pasilenkęs grybštelėjo kelias kiečių viršūnėles.

- Mano nuojauta sako, kad šiandien vienas kunigaikštis bus iš-skirtas iš minios.

Mindaugas nusijuokė. IŠSKIRTAS IŠ MINIOS. Jam patiko žais-mingumas, su kuriuo Algis baigė šnektas apie pilj; Mindaugui ir pačiam atrodė, kad varinėti tokias šnektas dar per anksti.

- Ką dar sako tavo nuojauta?

- Kad metas grįžti.

- Tiek tos medžioklės?

- Tiek.

Mindaugas žvilgtelėjo į saulę. Iki Dausprungo pietų dar toloka, pagalvojo, bet jeigu Algis sako... Pasiėmė lanką ir strėlinę ir nužirgliojo į pamiškę, kur, arklininko prižiūrimas, ganėsi jo žirgas.

Algis pasileido iš paskos.

Priešpilis buvo pasišiaušęs vežimų ienomis; netoliese, saugomi dviejų paauglių, ganėsi arkliai. Nepažįstamas račius, pasiraitęs rankoves, plušo prie degutuotos rato stebulės ir žvilgčiojo į medžiotojus taip, tarsi jis, o ne jie būtų šios pilies gyventojai.

Išslydę iš balnų, vaikinai nuramino nuo žmonių gausos sudirgusius savo ristūnus ir žengė pro vartus. Pažinęs kunigaikštį, sargybinis tylėdamas pasitraukė iš kelio.

Kieme Mindaugas apsuko sarčio pavadį aplink ilgą buomą ir nužingsniavo pilies durų link. Prieš įeidamas į priemenės prieblandą, dar kartą permetė žvilgsniu visu pasieniu išrikiuotus vežimus. „Lyg per Sambarį", - šmėstelėjo mintis. Tiktai per Sambarį būdavo daugiau vežimų nei žirgų, o čia - priešingai.

Persirengdamas vis mąstė apie būsimą sueigą. „Kam Dausprungui jos prireikė? Kam jam prireikė Mindaugo? Nejaugi Algio nuojauta teisinga, ir jis, Mindaugas, pagaliau gaus savo kampą? Rimtiems sprendimams tokios sueigos tinka.

Eidamas į menę, kur prislopintais balsais bubeno bajorai, jis žvalgėsi pažįstamo veido, bet tuščiai: susirinko svetimi. Jei šiandien čia ir atvažiavo koks Mindaugo bendraamžis, jis turbūt pasirinko kitą menę.

Prisidengęs veidą delnais, stalo gale rymo valdovas Dausprungas; atrodo, jam visai nerūpi aplink šurmuliuojantys bajorai.

Žvilgtelėjęs į brolį, Mindaugas nužingsniavo prie aukštos uosinės indaujos kambario gale.

- Arčiau, kunigaikšti.

Dausprungo balsas. Brolis tik apsimeta nieko nematantis ir ne-girdintis.

Mindaugas sustojo ir, jausdamas, kaip į jį krypsta dešimtys akių, grįžo prie vyrų apgulto stalo. Vyrukas, persijuosęs labai plačiu, blizgančiomis gyvačiukėmis puoštu diržu, pašoko, užleisdamas vietą.

Dausprungas trinktelėjo sunkiais delnais į stalą.

- Aušry, šnekėk.

Ramus neabejojančio, kad bus išgirstas, žmogaus balsas.

Sujudindamas stalą, kertėje vargais negalais atsistojo apskritaveidis dručkis. Medžioklėje, o gal kirstynėse jam buvo sužalotas smakras, todėl kalbant apatinė lūpa juokingai trūkčiojo, atrodė, kad ji gaudo ir nespėja pagauti tariamus žodžius. Tačiau tai, ką Aušrys kalbėjo, buvo visai nejuokinga.

- Pleskavonys du kartus įveikė Juodkio raitelius, - krito žodžiai kaip akmenys. - Po šitos nesėkmės dar galėjome laikytis, bet po Višlio akibrokšto neturėjome net kur trauktis: iš pietų - Voluinė, iš žiemių - Pleskava. Net neatsimenu, kada dar buvome taip užspausti.

- Aš atsimenu: praėjusią žiemą, - krustelėjo lūpas priešais sėdintis siauraveidis plonalūpis karys. - Tykojau anapus Šventosios vilkų, kai iš medžio dribtelėjo voverė ir pasileido tiesiai j mane. „Gal pablūdo, - pagalvojau, - skuodžia tiesiai į žmogų!" Tada kitame tako gale pamačiau vilką ir supratau, kad manęs ji bijo mažiau.

Paniuręs klausosi karvedžių valdovas Dausprungas. Vaidgino šnekta apie medžioklę jam netikėta ir, matyt, nemaloni. O gal net nesuprantama.

- Ar tu, Aušry, pasakei viską? - prabilo jis, medžiotojui nutilus. -O tu, Vaidginai, - atsisuko į kitą kampą, - tik tiek turi pasakyti? Tik medžiotojų pasakėlę?

- Tai ne pasakėlė, valdove, o patarimas! Kaip ta voverė, mes atsidūrėme ant vilkų tako. Kur bepasisuksi - vilkas. Norom nenorom turėsim vienam jų nusileisti.

- Prastas patarimas! - pašoko šalia Mindaugo sėdėjęs rudabarzdis. - Nusileidę vienam, turėsime nusileisti ir kitam, ir trečiam -kitaip nebūna! O kuo toks nuolaidžiavimas baigsis?

Dausprungas dėbtelėjo į barzdočių, „ką pats siūlai?" - pasidomėjo; Mindaugui pasirodė, kad prieš atsiremdamas į kaimyną, brolio žvilgsnis brūkštelėjo ir per jį, Mindaugą.

- Rinkime naują kariuomenę! Pasiųsk, valdove, krivūlę į Nerį, j Dainavą, į Jotvą - ir vėl turėsime karių tiek, kiek reikia.

- Pasistengę gal ir surinktume dar vieną kariuomenę, - prašneko Dausprungas, - tiktai kas jai vadovaus? Vieni žuvo Nalšioj, kiti negrįžta iš pietų. Aš negaliu palikti Pilaitės. Gal pats žinai tinkamą karvedį?

Barzdočius apsižvalgė.

- Kunigaikštis Mindaugas! - uždėjo ranką šitam ant peties. Mindaugas susigūžė.

Rūstus Dausprungo žvilgsnis smuktelėjo žemyn ir šį sykį iš tikrųjų įsirėmė į Mindaugą.

- Kunigaikštis Mindaugas gal ir tiktų, - girdi jis raiškų brolio balsą, - bet jis dar nebaigė šaudyti Rūtšilio lapių.

Dausprungas krestelėjo galvą, lyg ruoštųsi dar ką pasakyti, ne-pasakė, prisitraukė ąsotį su gira.

Per menę nuvilnijo lengvas šurmulys.

Jausdamas, kaip kraujas užplūsta skruostus ir ausis, Mindaugas apsikniaubė ant stalo, bet greitai pakilo ir išsvirduliavo į koridorių. „Štai ir pakvietė. Štai ir išskyrė iš minios, - sukosi galvoje. - Priminsiu tai Algiui."

Tiktai ar Algis čia kaltas? Ar ne geriau žodį kitą pasakius broliui? Tiesa, jis ir anksčiau ne kartą pasišaipydavo iš Mindaugo, buvo vyresnis ir turėjo tam teisę, bet niekada dar Mindaugas nebuvo pažemintas prie svetimų. Iki šios sueigos. Nuo šiandien visi apylinkės bajorai žinos kunigaikštį gerai naikinant lapes - bet tiktai lapes.

„Jeigu tėvas nebūtų taip netikėtai pasitraukęs!" - braukdamas ilgu vos apšviestu pilies koridorium, gniaužo kumštis Mindaugas.

Tėvas būtų įvertinęs ir jaunesnį sūnų, jau įvertino, kai pradėjo pats mokyti jį šaudyti iš lanko. Nežinia, ko jį būtų išmokęs iki šios dienos, bet tikrai nebūtų taip nužeminęs, kaip tai padarė brolis.

Koridorius baigėsi dailiai lentutėmis apkaltomis durimis. Valandėlę Mindaugas stovėjo prieš jas svarstydamas, ar eiti. Bilmina jo nelaukia, tikriausiai net nežino jį grįžus iš medžioklės, tačiau dar mažiau jis reikalingas Dausprungo kompanijai, - patraukė duris.

Sesuo sėdėjo prieš siaurą langelį ir, vienoj rankoj laikydama gerai nublizgintą žalvarinį veidrodėlį, kita spaudė prie plaukų keistą iki pat akių kepuraitę. Mindaugas atsirėmė į durų statramstį, svarstė, į ką sesuo panaši su ta kepure. „Taigi į mozūre, - suprato. -Laukiančią savo išrinktojo."

Bepigu jai, nurijo seilę, atvažiuos išsipustęs jaunikis ir išsiveš ją į savo Mozūriją. Nei Dausprungo, nei jo patyčių.