Vištyčio apylinkių tekstai

Leidiniu „Vištyčio apylinkių tekstai“ tęsiama serija Tarmių tekstynas, kurios pagrindas yra Europos kalbų atlaso lietuviškųjų punktų tinklas. Lietuvos pietvakariuose, Vilkaviškio rajone, esantis Vištytis yra vienas iš šio tinklo punktų, juo minėtame atlase iliustruojamos apylinkėms būdingos lietuvių kalbos ypatybės. Knygoje aprašomas kraštas unikalus labai daug kuo: ir bene vieninteliu „tikru“ ežeru visoje Suvalkijoje, ir šiam lygumų regionui išskirtinėmis aukščiausiomis moreninėmis kalvomis, ir trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos (anksčiau buvusi Rytų Prūsija) – sienų sankirta, ir iki šių dienų išlikusia Šyvio šokdinimo švente. Ir, žinoma, savita kalba, kurioje galima iki šiol išgirsti ypatybių, ataidinčių iš Mažosios Lietuvos šnektų.

Knygoje „Vištyčio apylinkių tekstai“ yra išsamus Vištyčio ir kelių aplinkinių gyvenamųjų punktų – Vygrelių, Gražiškių, Pajevonio – kalbos ypatybių aprašas bei išsamia dialektologine transkripcija užrašyti tarminiai pasakojimai, kurių visų galima pasiklausyti pridedamoje elektroninėje laikmenoje. Įrašų turinys labai įvairus: tai ir kasdieniški, buitiniai pasakojimai, ir savitos, tik šiam kraštui būdingos, temos. Tai legendos apie cypsintį viščiuką ir toje vietoje nusileidusį milžinišką ežerą, prarijusį dalį miegančių naktigonių; velnią, norėjusį nežmoniško didumo akmeniu sudaužyti Vištyčio bažnyčią; šventą šaltinėlį, gydantį jo vandeniu plaunančiųjų akis; tris duonas per metus kepdavusius Triduonių kaimo gyventojus ir t. t. Savitą tematiką papildo ir tikroviški pasakojimai apie kaimynystėje gyvenusių vokiečių tvarkingumą ir darbštumą; žvejybos Vištyčio ežere ypatumus; Aniuoliškos atlaidus, į kiekvienus namus sutraukiančius minias giminaičių, ir kitos temos. Ir galų gale – niekur kitur Lietuvoje nebus pasakojama apie iki šiol išlaikytą Gražiškių kaimo tradiciją laikotarpiu tarp šv. Kalėdų ir Trijų karalių šokdinti Šyvį, nubaidantį žiemos tamsą ir šaltį. Pasirodo, kad anksčiau šiame krašte tų naktimis vaikščiojančių Šyvių būta ir daugiau, o susitikę jie dar ir mušdavosi – kuris pralaimėdavo, turėdavo atiduoti visą savo ir palydos „užgyventą“ turtą.