Visos tos kvailystės

Nuoširdus, jaudinantis, labai spalvingas ir puikiu humoru prisodrintas pasakojimas apie tai, ką vadiname gyvenimo pabaiga. Tai romanas apie pagyvenusių žmonių poreikius, viltis ir siekius šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame jie dažnai gyvena lyg nematomi žmonės. Ir ne tik šiandieninėje visuomenėje, bet ir savo vaikų ar draugų gyvenimuose. Romanas „Visos tos kvailystės“ įtraukia skaitytoją į tam tikrą kelionę, kurios pabaigoje kiekvienas savęs paklausia: „O koks mano gyvenimas?“

Londone gyvenantis gydytojas Ravis Kapuras svajoja jų namuose apsigyvenusį nevalyvą uošvį išsiųsti kur nors labai toli. Jo maldos, rodos, išklausytos – pusbrolis Sonis pasiūlo drauge įkurti senelių namus Indijoje, Bangalūre. Pigi ir naši darbo jėga, nedaug išlaidų – ir britų pensininkai galės mėgautis saule ištisus metus. Ir ko klajoti po lietingą purviną Angliją, kai galima ilsėtis po palme, saulutėje deginti raukšles, dirbtiniais dantimis įsikandus sultingo ir skanaus mango?
Keli pensininkai susivilioja pažadu patirti malonumų kupiną gyvenimo saulėlydį egzotiškoje Indijoje, tačiau atvykę pasigenda net įprastų patogumų. Viską atsveria netikėti nuotykiai, nepakartojamas šalies grožis ir nelaukta meilė....

„Visos tos kvailystės“ – talentingai parašyta socialininių santykių komedija, kurioje susipina taikli įžvalga ir gilesnė mintis apie įvairių kultūrų susidūrimą moderniame pasaulyje. Tai tikroviškas žvilgsnis į senatvę ir tai, ką ji mums duoda.

Debora Mogach (Deborah Moggach, g. 1948) – britų rašytoja, keliolikos romanų ir apsakymų rinkinių autorė, kino filmų scenaristė.

Pagal Deborah Moggach romaną „Visos tos kvailystės“ režisierius John Madden pastatė kino filmą „Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis“.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė

IŠTRAUKA

Pirma dalis

Tiesa jus išlaisvins.
Svamis Puma

Marielė Doneli, aštunton dešimtin įkopusi senutė, jau net dvi paras visų apleista tyso ankštame ligoninės koridoriuje. Suklupusi Pekame ant pagrindinės gatvės šaligatvio ji smarkiai nusibrozdino ir susižeidė, be to, įtariama, kad bus susitrenkusi galvą. Ligoninėje A &c E, palikta be jokios prie žiūros, jau antra diena ji guli tais pačiais krauju suskretusiais drabužiais.

Laikraščiuose pasirodė straipsnių. „NET DVI PARAS!" - šaukte šaukė skandalingosios bulvarinių laikraščių antraštės. Jau antra para vieniša, visų apleista ir užmiršta lovoje ant ratukų. Šv. Judo ligoninę apsupo žurnalistai, tykojantys medicinos seselių ir be perstojo šaukiantys į mobiliuosius telefonus: „Nejau jie nežino, kad taip elgtis nevalia." Nuotraukose - žila nusvirusia galva, tamsiomis akimis senutė. Išties bebaimė pensininkė, ir kaip jai užteko jėgų ištverti tokią sumaištį? Senutės nuotrauka apskriejo visą šalį: Marielė Doneli, dar viena merdinčių valstybinių medicinos įstaigų auka, dar vienas sukrečiantis patvirtinimas, kad Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistema, kadaise garsėjusi kaip geriausia pasaulyje, nesulaikomai ritasi į nuolatinio nepritekliaus, darbuotojų stygiaus ir smukusios moralės liūną.

Daily Mail numeryje pasirodė grūmojanti ranka: „Kodėl, kodėl gi ?". Pradėtas išsamus tyrimas. Buvo apklaustas gydytojas Ravis Kapūras. Vyras atrodė pavargęs, bet kalbėjo mandagiai. Gydytojas tikino, kad poniai Doneli buvo suteikta tinkama pagalba, o dabar tik laukiama, kada atsilaisvins vieta palatoje. Ponas Kapūras neužsiminė, kad už valandą miego būtų galėjęs paaukoti viską. Nesiskundė nei tuo, kad artimiausioje ligoninėje uždarius detoksikacijos skyrių, Šv. Judo ligoninei dabar tenka priimti dvigubai daugiau apsinuodijusiųjų alkoholiu, perdozavusiųjų narkotikų ir smurto aukų; nei tuo, kad net planuojama uždaryti Šv. Judo ligoninę, nes ji stovi ypač geroje vietoje, pačiame Levišamo centre, todėl buvo nuspręsta, kad tokia vieta ligoniams pernelyg didelė prabanga. Štai kodėl viena privati įmonė, kuriai ši medicinos įstaiga ir priklausė, ligoninės sklypą jau spėjo parduoti prekybos tinklui Safeivays, kuris jau netrukus čia ketina pastatyti didžiulę parduotuvę.

Visiškai išsekęs Ravis grįžo į namus Dalidžo rajone. Pakeliui jis trumpam stabtelėjo ir giliai krūtinėn įkvėpė oro. Buvo septynios valandos vakaro. Kažkur netoliese sučiulbo paukštelis. Prie takelio galvas lenkiančių narcizų žiedai atrodė susitraukę ir raukšlėti, nelyginant panaudotos servetėlės. Ravis ir nepastebėjo, kada atėjo ir kada praėjo pavasaris.

Virtuvėje Paulina skaitė Evening Standard. Rodos, minėtas įvykis buvo įgavęs pagreitį: laikraščiai pilni panašių įvykių aprašymų, įniršę giminaičiai pasakojo savo nutikimus medicinos įstaigose.

Ravis atplėšė kartoninį obuolių sulčių pakelį.
- Tiesa ta, kad nepaminėjau tikrosios priežasties, kodėl ta sena ragana nebuvo tinkamai pasirūpinta.
Paulina stumtelėjo jam stiklinę.
- Kodėl?
- Prie savęs ji nebūtų prisileidusi nė vieno tamsiaodžio.
Paulina pratrūko juoku.
Anksčiau - atrodė, kad praėjo visa amžinybė, - Ravis būtų prie jos prisijungęs. Dabar tie laikai, kada žvalų ir pilną jėgų jį bet kas nesunkiai galėjo pralinksminti, atrodė tokie tolimi.
Viršuje tualete pasigirdo nuleidžiamas vanduo.
- Kas čia? - Ravis pakėlė galvą. Stojo tyla.
- Jau ketinau tau pasakyti, - tarė Paulina.
- Kas ten?
Viršuje sugirždėjo žingsniai.
- Šįsyk jis nebus ilgai, tikra tiesa, - vebleno ji. - Aš jį įspėjau, kad elgtųsi...
- Kas ten?
Žinoma, Ravis puikiai žinojo kas. Paulina sviedė jo pusėn žvilgsnį.
- Mano tėvas.

Ravis buvo gailesčio ir užuojautos kupinas žmogus. Šiaip ar taip, jis gi buvo gydytojas: rūpinosi ligoniais, kalė lūžusius kaulus. Iš visos širdies gailėjo sužalotųjų per nelaimingus atsitikimus, nukentėjusiųjų nuo smurto ar net pakėlusiųjų prieš save ranką. Ravis visų pamirštiems, nemylimiems ar net bjauriems ligoniams rūpestingai perrišinėjo žaizdas, stabdė bėgantį kraują. Niekam niekuomet nebuvo atsukęs nugaros. Jo darbas reikalavo ypatingo atsidavimo. Tiesa, Ravis jau seniai suprato, kad tai bejausmis gailestis. Kūnas jam tebuvo galvosūkis, kurį maga išspręsti. Kad pagydytų, tekdavo jėga brautis jo vidun ir patyrusiais pirštais ilgai ir kruopščiai knibinėtis. Pasiligojusį žmogų kausto baimė. Be to, jis vienišas kaip pirštas, nes visame pasaulyje vienišiausia yra liga.

Darbas Ravį atskyrė nuo aplinkos, bet gausiai aprūpino nelaimingais įvykiais. Anapus aimanuojančių durų jis atsiduodavo jų valiai; taip ilgam likdavo atskirtas nuo pasaulio, į kurį sugrįždavo tik pamainai pasibaigus. Namuose Ravis nusiplaudavo ligoninės kvapą ir taip vėl stodavo į įprastines vėžes. Jis buvo permainingas, itin išrankus, choralinės muzikos ir kompiuterinių žaidimų mėgėjas, geraširdis, bet pavargęs žmogus. Žinoma, Raviui nebuvo svetimas švelnumas, bet ne daugiau nei kam kitam. Kad ir kaip ten būtų, namuose galima ir nesilaikyti Hipokrato priesaikos. Ypač jei kalbama apie tą senąjį kerėplą Normaną.

Nepraėjo nė savaitė, o Ravį jau spėjo užvaldyti baisus noras uošvį nužudyti. Normanas, pensijon išėjęs statybos inžinierius, buvo įkyrus nuoboda ir itin atgrasių įpročių žmogus. Jis buvo išvarytas iš senelių namų, nes tas senas gašlūnas grabinėjo seselei už sijono. Tai buvo įvardyta kaip „nederamas seksualinis elgesys", nors Ravis apskritai negalėjo įsivaizduoti deramo elgesio ten, kur atsidurdavo Normanas. It blogas kvapas jį nuolat lydėjo nešvankiausi juokeliai. Vien šią savaitę Ravis jau du kartus girdėjo istoriją, kaip Bulavėjuje vienas tipas pasigavo triperį. Nors buvo gydytojas, Ravis su nepasitenkinimu kalbėjo apie Normano risque prisiminimus.

- Gal galėtum man parūpinti viagros, seni, - paprašė Normanas, kai šalia nebuvo Paulinos. - Kertu lažybų, kad viršuje turi jos pasislėpęs.

Salone Paulinos tėvas karpėsi kojų nagus. Ant grindų mėtėsi šlykščios gelsvos uolienų nuolaužos. Ravis niekuomet jo nemėgo, o su metais vis labiau bodėjosi šiuo senu ožiu, sintetiniu jo kaklaraiščiu ir dėmėtomis kelnėmis. Prisiekęs savanaudis Normanas niekuomet nesirūpino dukterimi, prieš dešimtį metų jo ilgai kentėjusios žmonos gyvybę nusinešė kasos vėžys, todėl po šios netekties jis atkakliai įsikibo Paulinos. Sykį Kenijoje Ravis stebėjo, kaip karpuotis skinasi kelią prie vandens, stumdydamas į šalis visus pakeliui pasimaišiusius padarus. Kažkodėl atmintin įstrigo jo purvinas užpakalis.

- Daugiau nebeištversiu, - sušnypštė Ravis. Pastarosiomis dienomis jiedu su Paulina tarsi vaikai kalbėjosi pašnabždomis. Nors apskritai Normano sveikata pablogėjo, senis turėjo keistai gerą klausą.
- Stengiuosi kaip įmanydama, Ravi, rytoj dar vieną apžiūrėsiu, bet sunku ką berasti, kur jo dar nebūta. Pats žinai, kad gandas greitai sklinda.
- Ar nebūtų įmanoma jo kur toliau išsiųsti?
- Kur? - paklausė ji.
- Kur nors toli, toli.
- Ravi, tai nepadoru. Juk jis mano tėvas.

Ravis sviedė į žmoną žvilgsnį. Ir kaip ji netikėtai pasikeičia, kai tėvas šalia. Tampa klusnia, geraširde, pareiginga dukterimi, kuri tik ir neriasi iš kailio, kad du jos gyvenimo vyrai nesipyktų. Į šlykščius tėvo juokelius atsako garsiai juokdamasi, ragindama, kad ir Ravis prie jos prisijungtų. Elgiasi kažkaip dirbtinai.

Dar blogiau, tėvui sukinėjantis šalia, Ravis imdavo pastebėti vis daugiau tarp jųdviejų esančių panašumų. Kaip ir tėvas Paulina turėjo stambų keturkampį žandikaulį ir mažytes akis. Normano apskritai buvo panašios į kiaulės, bet net ir čia buvo galima įžvelgti panašumą.

Šiemet Normanas jų namuose praleido išties nemažai lai ko - vos išvarytas iš senelių namų, aišku, apsistodavo pas juos. Vis sunkiau buvo rasti įstaigą, kurioje nebūtų apie jį girdėję.

- Šis vyras - tikra kankynė, - skundėsi Normanu paskutinių senelių namų direktorius, - tiesiog iš Benio Hilo šou.