Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų (Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas )

Istorijos pasakoja savo gyvenimo istoriją - taip atsitinka ne dažnai. Prof. Edvardas Gudavičius vieniems yra žmogus, priminęs lietuviams, kad jie turi praeitį - įdomią, dramatišką, kartais kontrovesišką. Kitiems jis - virtuozas analitikas, iš užuominų ir nuotrupų gebantis atkurti ir įprasminti istorinius procesus. Net tie, kuriems istorija nelabai įdomi, žino profesorių kaip "žmogų iš televizoriaus" - iškalbų, šmaikštų, nebijantį sakyti, ką mano. Toks jis yra ir šioje pokalbių knygoje „Visa istorija yra gyvenimas“: atviras, drąsus, kritiškas.

PRATARMĖ

Kaip gimė šis sumanymas aptarti profesoriaus Edvardo Gudavičiaus asmens ir darbo istoriją? Turiu prisipažinti, kad tai daryti vertė pirmiausia žmogiškasis smalsumas. Manau, kad daugelis skaitytojų šią knygą atsivers paakinti to paties noro daugiau sužinoti apie daugelį kartų viešumoje girdėtą, regėtą ir iš tikro įdomų žmogų. Tačiau ne ką mažiau imtis šio darbo mane skatino ir profesinis - lietuvių istoriografijos tyrinėtojo - interesas.

Vienas rašytojas yra prisipažinęs, kad nekenčia tų skaitytojų, kurie pažintį su nauja knyga pradeda atsiversdami paskutinį jos puslapį. Pasirinkdami desertą vietoj pietų, tokie žmonės sugriauna visas kūrėjo kruopščiai regztas užmačias vedžioti skaitytoją siužeto labirintais bei manipuliuoti jo emocijomis iki virsmo taško, kurį, esą, turi teisę tam tikru momentu lokalizuoti tik pats teksto autorius, o ne koks nors savivaliaujantis skaitytojas.

Šiuo atveju galima įžvelgti tam tikrą bendrumą tarp rašytojo ir praeities tyrinėtojo laikysenų. Meninės išmonės sferoje gimstančius vaizdinius konstruojančiam kūrėjui svarbu iki puslapio X išlaikyti paslaptyje savo darbo rezultatą, o praeities tyrinėtojas dažniausiai yra linkęs tylomis apeiti kai kuriuos pirminės svarbos klausimus savo teksto įvadinėje dalyje. Pastarieji klausimai, susiję su praeities realybės pavidalus rekonstruojančio tyrinėtojo pasaulėžiūrinėmis, metodologinėmis bei teorinėmis aspiracijomis, galėtų padėti skaitytojui geriau suprasti konkretaus teksto genezės aplinkybes, atskleisti vienų ar kitų prasminių akcentų pasirinkimo logiką dėstymo metu bei sukurti tam tikrą intelektualinį ar emocinį kontekstą konkretaus tyrimo rezultatams. Apie visus šiuos ir daugelį kitų dalykų, kuriuos istorikai dažniausiai linkę nutylėti savo tekstuose, yra svarstoma šioje knygoje pateiktuose interviu.