Lietuvių kilmės buvęs (o gal ir esantis) Prancūzijos slaptųjų tarnybų agentas atvyksta į Virdžinijos valstiją, sekdamas savo šeimos žudikų pėdomis. Čia jis įsivelia į kovą su valstiją valdančia nusikaltėlių organizacija ir pakliūva į kvapą gniaužiančių įvykių sūkurį. Susišaudymai, sprogdinimai, persekiojimai, paslaptingos intrigos slenka pro veikėjų akis kaip kaleidoskope... Kas nepatingės perskaityti iki galo, gal net sužinos, kuo visa tai baigėsi.
IŠTRAUKA
I SKYRIUS
ŽYDRASIS MERSEDESAS
Kito akyse mes matome tik tai, ką patys ten įdėjome...
Niujorkas. Liepos 8-oji. Sekmadienio vakaras. Aidlvaildo oro uoste nusileidžia boingas, skridęs reisu Paryžius-Niujorkas. Tarp keleivių - vyras. Iš pažiūros 27-28-erių metų. Gal 30-ies. Kadangi ateityje jam lemta tapti mūsų pasakojimo herojumi, skirkime jam dar keletą eilučių. Taigi, kaip jis atrodė? Šviesūs pelenų atspalvio plaukai, blyksinčios it peilio ašmenys akys. Veidas ganėtinai gyvas, tačiau šiuo metu kažkoks perdėm susikaupęs ir neišreiškiantis jokių emocijų. Taip pat pažymėtas kažkokia vos įžvelgiama liūdesio žyme ir šiek tiek sužalotas intelekto. Gražus, tačiau, antra vertus, visiškai neišraiškingas, eilinis. Toks, nuo kurio nusisukęs, paskui sunkiai gali apibūdinti. Žodžiu, tobulas slaptojo agento veidas. Vyras - aukšto ūgio, tvirtai sudėtas, akivaizdžiai nestokojantis fizinės jėgos, bet ir ne drimba. Veikiau atletiškas. Visas jo bagažas - vienas kelioninis krepšys. Tiesa, nemenkas. Iš jo kyšo JAV kelių žemėlapis. Pastaroji detalė byloja, kad jo tikslai Niujorku nesiriboja.
Ir tikrai, jau po valandos jis sėdėjo žydrame mersedese, riedančiame Veracano tilto link. Kreivaliodamas Bruklino gatvėmis, šviesiaplaukis vis mestelėdavo akį į veidrodėlį. Jam, atrodo, nepatiko, kad į akis nuolat plieskia to paties automobilio - juodo ševroleto - žibintų atspindžiai. Dviejų trijų mašinų intervalas, kurio atkakliai laikėsi juodasis, gerokai nervino mūsų herojų. Jo veide atsispindėjo nenugalimas noras padidinti šį atstumą. Matyt, šio noro paveiktas, mersedesas staiga pasuko dešinėn ir, aplenkdamas Prospekto parką, nudūmė kelto link į Manhateną. Suspėjo pačiu laiku, nes po kelių minučių plokščiadugnis laivas jau pūškavo į kitą Rytų upės (Yst Riverio) krantą. Sraigtai malė vandenį taip triukšmingai, kad niekas nė neišgirdo, kaip suburzgė kelto priekyje stovinčio mersedeso variklis. Krantas jau buvo čia pat. Automobilis staiga trūktelėjo, perlėkė keletą jardų deniu ir, atlikęs pramuštgalvišką šuolį virš purvinų Rytų upės vandenų, nusileido prieplaukoje. Priešais atsivėrė Brodvėjaus šviesų jūra, kurioje mersedeso vairuotojas maudytis vis dėlto neketino. Variklis suriaumojo dar garsiau, mašina metėsi dešinėn, perlėkė kokį kvartalą krantine, per raudoną šviesą užšoko ant Bruklino tilto ir... Na, bet tai jau smulkmenos. Žodžiu, kai juodasis ševroletas galų gale išrėpliojo į prieplauką, persekiojamą automobilį tepriminė paskrudintos gumos smarvė ir vos juntamas benzino aromatas. Ką gi, vis šis tas. Dažnai gyvenime ir šitiek nelieka.
Tuo tarpu žydrasis automobilis su šviesiaplaukiu vyru prie vairo, menkai tekeisdamas tempą, perlėkė Brukliną ir pasiekė pradinį savo tikslą - Veracano tiltą. Perkirtusi Stateną, mašina išsuko į Vašingtono autostradą, ir čia jau tik vėjas galėjo su ja lenktyniauti. Vėjas ir niekas daugiau. Bet niekas ir nelenktyniavo. Ir priekyje, ir užpakalyje juodavo tik vieniša kelio juosta, kartkartėmis nušviečiama retų mašinų žibintų ar pakelės miestelių ugnių. Mersedesas lėkė pirmyn, išplėšęs iš tamsos vos keliasdešimt jardų erdvės. Gal dėl to ir naktis atrodė dar juodesnė, o pati erdvė susitraukė iki to menko negyvos šviesos lopinėlio. Juoda juosta, monotoniškai dingstanti po ratais, atrodo, sustojo ir, jei ne laikrodis, buvo galima pagalvoti, kad sustojo ir laikas. Sustojo laikas. Sustingo erdvė. Viskas naktinio lėkimo plentu valandomis, rodos, sugrįžta į pradinę visatos būseną. Į begalinio taško būseną, kur nulinė erdvė, nulinis laikas ir begalinis tankis - erdvės prasmė, anot šiuolaikinių fizikų.
