Viršūnės ir slėniai

„Vien tik norais nieko nepasieksi. Susidraugauk su tikrove.“

Nereikia nė sakyti, kad mūsų gyvenimas pilnas viršūnių ir slėnių.
Viršūnės – tai akimirkos, kai branginame tai, ką turime. Slėniai – tai akimirkos, kai ilgimės to, ko mums trūksta. Ne visada galime suvaldyti tai, kas vyksta aplink. Bet mūsų asmeninės viršūnės ir slėniai priklauso nuo to, kuo tikime, ir kaip elgiamės.
Kiekvienas, net ir pats blogiausias gyvenimo laikotarpis slepia naujas galimybes, tik reikia jas atrasti ir išnaudoti. Kaip tai padaryti? Pasinaudokite šia trumpa ir paprasta istorija. Ji žavi tuo, kad padeda ieškoti atsakymų kiekvienam, kuris tikrai to nori.

„Viršūnės ir slėniai“ – tai pasakojimas apie jaunuolį, artimą kiekvienam iš mūsų. Kamuojamas nesėkmių, dvejonių ir nusivylimo jis iškeliauja ten, kur tikisi atrasti gražesnį gyvenimą. Tačiau kelionėje herojus atranda visai ne tai, ko tikėjosi. Jo tikslas pasirodo esąs kur kas sudėtingesnis, o sutikti žmonės ir išmoktos pamokos – gilesnės ir vertos daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šią trumpą istoriją perskaitysite per valandą, bet tai, ko išmoksite, pravers visą likusį gyvenimą.

Psichologijos specialisto ir medicinos mokslų daktaro Spencerio Johnsono knygos išverstos į daugiau nei keturiasdešimt septynias kalbas ir parduodamos milijoniniais tiražais visame pasaulyje. Pačios žinomiausios – tai „Dovana“, kartu su Kennethu Blanchardu parašyta „Vadybos sėkmė – sprendimai per minutę“ ir „Kas paėmė mano sūrį?“, sužavėjusi didžiausias tarptautines įmones ir organizacijas, tokias kaip Apple, General Motors, Dell, Procter & Gamble, Mercedes Benz, Whirlpool ir kt.

Iš anglų kalbos vertė Vaiva Lešinskaitė

TURINYS

Priešistorė / 9

ISTORIJA APIE VIRŠŪNES IR SLĖNIUS

1 skyrius. Neviltis slėnyje / 19
2 skyrius. Atsakymų beieškant / 27
3 skyrius. Pamiršus viską / 59
4 skyrius. Poilsis / 73
5 skyrius. Pamokos / 79
6 skyrius. Atradimai / 109
7 skyrius. Dalytis išmintimi / 135
8 skyrius. Viršūnių ir slėnių požiūrio palaikymas / 143
9 skyrius. Šviesus gyvenimas viršūnėje / 167
Poistorė / 175
Apie autorių / 187

IŠTRAUKA

1 SKYRIUS

NEVILTIS SLĖNYJE

Kartą slėnyje gyveno jaunas ir guvus vaikinas, kuris jautėsi labai nelaimingas iki tol, kol aplankė vieną senolį, gyvenantį kalno viršūnėje.
Anksčiau vaikinas buvo patenkintas savo gyvenimu slėnyje. Būdamas vaikas jis žaisdavo pievose ir plaukiodavo upėje. Nieko daugiau, išskyrus slėnį, jis nebuvo regėjęs ir manė, kad jame praleis visą savo gyvenimą.
Kartais dangų virš slėnio užtemdydavo debesys, kartais šviesdavo saulė, bet visi kiti dalykai kasdien tekėjo įprasta vaga, kuri buvo puikiai pažįstama ir teikė ramybę.
Tačiau kuo vyresnis darėsi vaikinas, tuo dažniau jis atkreipdavo dėmesį į blogus dalykus, užuot pastebėjęs gerus. Jis ėmė svarstyti, kodėl niekad anksčiau nematydavo, kiek daug blogų dalykų yra šiame slėnyje.
Laikas bėgo, o jis darėsi vis nelaimingesnis, nors net negalėjo dorai paaiškinti, kodėl.
Jis bandė imtis įvairių darbų, bet nė vienas jam neatrodė tinkamas.
Vienos darbovietės vadovas nuolat Kritikuodavo vaikino klaidas ir visiškai nepastebėdavo gerai atliktų užduočių.
Kitoje buvo tiek daug darbuotojų, kad, regis, niekam nerūpėjo, kiek jis dirba, ir ar apskritai dirba. Jo indėlis atrodė visai menkas, beveik nepastebimas netgi jam pačiam.
Kartą vaikinui pasirodė, kad pagaliau rado tai, ko ieškojo. Naujame darbe jis pasijuto vertinamas, čia netrūko iššūkių, aplink dirbo gabūs kolegos, be to, įmonės produkcija buvo verta pasididžiavimo. Jis pakilo karjeros laiptais ir buvo paskirtas vadovauti nedideliam skyriui.
Deja, vaikinas nesijautė užtikrintas dėl savo darbo vietos.
Ne ką geresnis buvo ir jo asmeninis gyvenimas. Nusivylimai sekė vienas po kito.
Vaikinas matė, kad draugai jo nesupranta, o šeimos nariai ramindami tikino, kad "tai tik laikotarpis, kuris praeis".
Vis dažniau jis susimąstydavo, ar pavyktų rasti savo laimę kitur.
Kartais vaikinas valandų valandas stovėdavo pievoje ir užvertęs galvą žiūrėdavo į didingų kalnų virtinę, nusidriekusią virš jo slėnio.
Jis įsivaizduodavo, kad stovi ten aukštai ant artimiausios viršukalnės.
Tada kuriam laikui pasijusdavo geriau. Bot kuo daugiau lygindavo tą viršukalnę su savo slėniu, tuo labiau gesdavo jo nuotaika.
Vaikinas užsiminė tėvams ir draugams, kad norėtų nukeliauti į kalnus. Tačiau visi kaip vienas tvirtino, kad viršukalnę pasiekti labui sunku, o čia, slėnyje, gyvenimas daug patogesnis.
Aplinkiniai atkalbinėjo jį keliauti ten, kur patys niekada nebūtų išdrįsę.
Vaikinas mylėjo savo tėvus ir žinojo, kad jų žodžiuose esama tiesos. Bet taip pat žinojo ir tai, kad jis yra kitoks nei tėvas ar motina.
Kartais vaikinas mąstydavo, kad už slėnio slypi visai kitas gyvenimas, ir troško įsitikinti tuo pats. Galbūt nuo kalno viršūnės jis galėtų pamatyti daugiau pasaulio.
Tačiau truputį pamąsčius vėl apimdavo dvejonės ir baimė, tad vaikinas nuspręsdavo likti ten, kur yra.
Labai ilgai jis nesiryžo iškeliauti iš slėnio.
Kol vieną dieną prisiminė savo ankstyvą jaunystę ir suprato, kaip smarkiai viskas pasikeitė. Ir tuomet jau nebegalėjo nurimti.
Nors pats aiškiai nesuvokė, kodėl, bet staiga nusprendė įkopti į kalno viršūnę.
Užgniaužęs visas baimes, vaikinas paskubomis išsiruošė į kelionę ir patraukė artimiausios viršukalnės link.
Keliauti nebuvo lengva. Jis užtruko daug ilgiau, nei manė, o dar net pusiaukelės nebuvo pasiekęs.
Bet kuo aukščiau į kalną kopė, tuo labiau jį gaivino vėjelis ir grynas oras. Iš aukštai slėnis atrodė daug mažesnis.
Būnant apačioje, slėnio oras atrodydavo pakankamai grynas. Tačiau pažvelgus nuo kalno, jis kabojo tarsi koks blausiai rusvas debesis.
Nusigręžęs nuo slėnio vaikinas ėmė toliau kopti aukštyn. Kuo aukščiau lipo, tuo platesnis vaizdas jam atsivėrė.
Staiga takelis į kalną baigėsi.
Dideli medžiai užstojo visą šviesą ir jis pasiklydo. Apėmė baimė, kad neberas kelio atgal.
Tada vaikinas ryžosi paėjėti pavojingai siaura uolos atbraila. Vos žengęs kelis žingsnius, paslydo ir nukrito. Nors užsigavo iki kraujo, jis pakilo ir tęsė savo žygį.
Galiausiai vaikinas surado naują taką.
Atmintyje šmėstelėjo perspėjimai, kuriuos buvo girdėjęs iš žmonių slėnyje. Bet, sukaupęs visą drąsą žengė toliau.
Kuo aukščiau jis kopė, tuo laimingesnis jautėsi, nes suprato, kad palikdamas slėnį kartu įveikė ir savo baimes.
Vaikinas artėjo į ten, kur viskas buvo nauja.
Pakilęs virš debesų, pagalvojo, kokia graži ši diena, ir pabandė įsivaizduoti, kaip atrodo saulėlydis nuo kalno viršūnės. Jis troško kuo greičiau tai išvysti.