Vinetu, 1 knyga

"Akis į rankas - ir pirmyn!"



Amerikoje tiesiamas geležinkelis. Apačiai, per kurių žemes jis nusidrieks, trukdo statybą, nes žino, kad "ugninis žirgas" atveš daugybę baltaveidžių, kurie išstums juos iš gimtųjų vietų. Iš Europos atvykęs jaunasis matininkas, patyręs indėnų (ne)svetingumą ir kolegų (ne)sąžiningumą, nuoširdžiausiai susidraugauja su apačių vadu Vinetu - jie tampa kraujo broliais, nes "siela gyvena kraujyje", o savo drąsa ir sumanumu jis nusipelno Old Šeterhendo - Triuškinančios rankos - karo vardo. Laukiniuose Vakaruose prasideda indėnų kova dėl savo teisių, ir Old Šeterhendas stoja jų pusėn.


"Raudonodis guli mirties patale!" - su šia fraze užaugo ne viena europiečių skaitytojų karta, o Karlo May'aus Laukinių Vakarų romanų serija apie didžio apačių vado Vinetu ir baltojo Old Šeterhendo nuotykius tapo kultine ir idealistine indėnų pasaulio vizija vakariečių akyse.


Pasidabinę baltai išdirbtos odos švarkais raudonom siūlėm ir ledžingais, dygliakiaulės dygliais siuvinėtais mokasinais, romano puslapiais keliaujame drauge su indėnų skvo, pasipuošusiomis indėniškomis stiklinių karoliukų arabeskoms, indėnų kariais, kupinais vidinio susikaupimo, "geriame" tabaką, o aplink siautėja mirties tomahaukai ir atėjūnų "pyškalai". Greta ir Manitu, geroji Didžioji Dvasia, greta ir amžinosios medžioklės plotai...


Karlas May'us (Karlas Majus, 1842-1912) - vokiečių rašytojas, skaitytojui itin pamilti jo nuotykių romanai apie senuosius, autentiškus Amerikos Laukinius Vakarus. Be to, rašęs ir apie Tolimuosius ir Centrinius Rytus, Pietų Ameriką, kūrė poeziją ir muziką, buvo įgudęs muzikantas - grojo ne vienu muzikos instrumentu. Pagal daugelį jo romanų sukurti kino filmai, teatro spektakliai, net komiksai.


Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

IŠTRAUKA

Mielas skaitytojau, ar žinai, ką reiškia žodis "geltonsnapis"? Tai labai nemalonus ir niekinantis atsiliepimas apie žmogų, kuriam jis skirtas.

Geltonsnapiu vadinamas žmogus, kuris yra žalias, naujas ir nepatyręs Laukiniuose Vakaruose ir turi gerai apsiuostyti, jeigu nenori būti žiauriai išjuoktas.

Geltonsnapis nepakyla nuo kėdės, kai ant jos nori atsisėsti dama; jis pasisveikina su namų šeimininku, prieš tai nelinktelėjęs poniai ir panelei; taisydamas šautuvą, jis grūda į vamzdį šovinį kitu galu arba pirma įkiša kamštį, paskui - kulką ir galiausiai įpila parako. Geltonsnapis arba visai nemoka angliškai, arba kalba labai grynai, manieringai; nuo jankių kalbos arba pasienio žodelių jam tiesiog šiaušiasi plaukai; tokia šnekta jam nelenda į galvą, o liežuvis jos žodžių tiesiog neįstengia ištarti. Geltonsnapis meškėną laiko oposumu, o pusėtiną mulatę - kvarterone. Jis rūko cigaretes ir niekina tabako syvais spjaudantį džentelmeną. Gavęs nuo pedžio, tai yra nuo airio, per ausį, jis bėga skųstis taikos teisėjui, užuot, kaip dera tikram jankiui, nupleškinęs tą berną vietoje. Kurtinio pėdas geltonsnapis laiko lokio pėdom, o elegantišką sportinę jachtą - Misisipės laineriu. Traukinyje jis gėdijasi savo purvinus batus užsikelti ant kaimyno kelių ir semdamas iš dubens sriubą šnopščia kaip besibaigiantis bizonas. Higienos sumetimais geltonsnapis imasi į prerijas kempinę sulig milžinišku arbūzu ir dešimt svarų muilo, be to, nepamiršta įsikišti kišenėn kompaso, kuris jau trečią ar ketvirtą dieną rodo ką tiktai nori, bet ne šiaurę. Jis užsirašo aštuonis šimtus indėniškų posakių, o kai sutinka kokį raudonodį, pasirodo, jog tuos posakius išsiuntęs su paskutiniu paštu namo, o laišką pasilikęs. Jis toks mulkis, kad pirmas pasitaikęs sukčius jam vietoj parako nesunkiai įkiš maltų medžio anglių. Geltonsnapis dešimt metų studijuoja astronomiją, bet gali dar tiek pat spoksoti į dangų ir vis tiek nenustatys, kuri valanda.

Medžioklinį peilį už diržo jis užsikiša taip, kad pasilenkus tas tuojau įsminga jam į šlaunį. Laukiniuose Vakaruose jis kuriasi tokius laužus, kad jų liepsnos kyla sulig medžių viršūnėm, o paskui stebisi, kai jį aptinka ir nušauna indėnai - jam būna neaišku, kaip tai galėjo atsitikti. Taigi geltonsnapis yra geltonsnapis - ir toksai tada buvau aš.

Bet tik nepamanykite, kad aš bent nutuokiau, jog tas žeidžiamas žodis tinka man! Jokiu būdu, mat puiki kiekvieno geltonsnapio savybė yra ta, kad geltonsnapiais jis laiko visus kitus, bet tiktai ne save.

Aš taip pat tariausi esąs labai protingas ir patyręs žmogus: juk buvau studijavęs ir niekada nedrebėjęs per egzaminus. O kad gyvenimas yra pats tikriausias universitetas, kurio studentai egzaminuojami kasdien ir kas valandą, to mano jaunatviškas protas tada nenorėjo pripažinti. Nemielas gyvenimas tėvynėje ir, pasakyčiau, įgimtas nuotykių troškimas atginė mane per vandenyną į Jungtines Valstijas, kur tada jaunas, uolus žmogus galėjo daug greičiau šio to pasiekti negu dabar. Rytų valstijose radau visai neblogą prieglobstį, bet mane traukė į Vakarus. Tai vienoj, tai kitoj vietoj mažumėlę padirbėdamas, susitaupiau tiek, kad į Sent Lujį atkakau gerai apsitaisęs ir kupinas vilčių. Tenai likimas nukreipė mane į vieną vokiečių šeimą, kur laikinai ėmiausi namų mokytojo misijos. Į tuos namus ateidavo toksai misteris Henris, tai buvo originalas, gaminęs šautuvus, savo amatą mėgęs kaip menininkas ir su seniokišku pasididžiavimu vadinęsis Henriu ginklininku.

Jis labai mylėjo žmones, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė visai priešingai, mat, išskyrus minėtą šeimą, daugiau su niekuo nebendravo, o savo klientams taip šykštėjo žodžių ir šypsenos, kad tie jokia mada nebūtų pas jį ėję, jeigu ne gera prekė.

Misteris Henris buvo netekęs žmonos ir vaikų. Apie tai jis niekada nekalbėdavo, bet iš kai kurių jo užuominų supratau, kad jie buvo šiurpiai nužudyti per vieną užpuolimą. Tatai padarė jį išoriškai šiurkštų, pats jisai turbūt nė nenumanė, kad yra tikras storžievis, bet viduje buvo švelnus ir geras, ir aš dažnai matydavau, kaip sudrėkdavo jo akys, kai pasakodavau apie tėvynę ir saviškius, prie kurių buvau ir šiandien tebeesu prisirišęs visa širdim.

Kodėl jisai, jau pagyvenęs žmogus, taip simpatizavo man, jaunam ir nepažįstamam, nežinojau tol, kol pats kartą nepasakė. Kai aš atsiradau, jis ėmė ateidinėti dažniau, klausydavosi pamokų, o joms pasibaigus, šnekindavo mane ir pagaliau sykį net pasikvietė į svečius. Tokios malonės dar niekas nebuvo nusipelnęs, todėl iš pradžių nepasinaudojau kvietimu. Bet toksai kuklumas jam visai nepatiko; ir šiandien prisimenu jo piktą veidą, kai vieną vakarą pagaliau atėjau, ir toną, kuriuo mane sutiko neatsakydamas į mano good evening.

- Kurgi jūs buvote vakar, pone?

- Namie.

- O užvakar?

- Irgi namie.

- Nedumkite man akių!

- Aš nedumiu, misteri Henri.

- Pshaw*. Tokie padaiguoti jaunikliai kaip jūs nemėgsta tupėti lizde; jie kaišioja snapą visur, tiktai ne ten, kur reikia!

- O kur man jį reikėtų kaišioti, malonėkite pasakyti.

- Čia, supratot? Aš jau seniai noriu jūsų kai ko paklausti.

- Tai kodėl neklausėte?

- Kad nenorėjau.

- O kada norėsite?

- Galbūt šiandien.

- Tai klauskite, nesivaržykite, - paraginau jį, klektelėdamas ant aukšto varstoto, prie kurio jis triūsė.

Misteris Henris nustebęs dėbtelėjo į manė, nepritariamai papurtė galvą ir pasakė:

- "Nesivaržykite!" Lyg aš turėčiau prašyti tokio geltonsnapio kaip jūs leidimo, jeigu noriu šnektelėti!

- Geltonsnapio? - tariau aš, raukdamas kaktą, nes pasijutau baisiai įžeistas. - Tikiuosi, misteri Henri, kad tas žodis jums išsprūdo netyčia!